Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tokiai svarbiai parduotuvei. Kim mielai būtų išsiklausinėjusi jos apie praeitį, bet dėl vieno neabejojo: nei žinių apie papuošalus, nei aistros darbui jai netrūksta.

      Artima siela, – pamanė. Su šia moterimi ji galėtų drauge dirbti, jei apsispręstų grįžti į Blekstounus.

      – Ar padedate ruoštis vasario mėnesį vyksiančiam pristatymui? – pasiteiravo Kimberli.

      Akimirką merginos veidu nuslinko šešėlis, bet tuojau pat ji vėl plačiai nusišypsojo.

      – Taip, dirbau su Rajenu… su ponu Blekstounu. Šiemet pateiksime kelias įstabias kolekcijas. Ar ateisite pasižiūrėti?

      Geras klausimas. Ar ji dar bus čia? Gal jau bus grįžusi į priešų stovyklą ir išbraukta iš svečių sąrašo?

      – Na, tikiuosi, kad būsiu pakviesta, – linksmai atsakė.

      Džesika iš siaubo išplėtė akis.

      – Juk Blekstouno papuošalai buvo jūsų mintis, jūsų vizija. Žinoma, kad būsite pakviesta į jubiliejaus šventę.

      – Aš priminsiu jums jūsų pažadą, nes nekantrauju pamatyti Danės kolekciją.

      – Tikrai nepasigailėsite, – tarė Džesika, o jos akyse švietė paslaptinga šypsena. – Danė turi talentą įkūnyti savo mintis.

      – Tikriausiai šioje parduotuvėje neturite jos darbų?

      – Deja, ne. Pristatymui skirti pavyzdžiai užrakinti ir Rajenas iškarštų man kailį, jei kam nors parodyčiau. – Staiga supratusi, ką pasakė, Džesika iš siaubo išplėtė akis. – Atleiskit, nenorėjau pasakyti…

      – Aš gerai pažįstu savo brolį. Jis tikrai gali iškaršti kailį. – Regis, Džesika dar labiau išsigando dėl tokio patvirtinimo, ir Kimberli paskubėjo išsklaidyti jos sutrikimą, vėl nukreipdama dėmesį į papuošalus: – Ar galėčiau iš arčiau apžiūrėti tą vėrinį, kurį mačiau apačioje? Ksandero Safino darbą…

      – Žinoma, – atsakė Džesika su akivaizdžiu palengvėjimu. – Einu ir atnešiu.

      Po minutėlės ji grįžo nešina vėriniu, kurį sudarė trys plačios juostos smulkių, vienas šalia kito sujungtų deimantų, papuoštų auksiniais perlų lašais iš Pietų jūros.

      – Šis, – tarė pridėjusi vėrinį Kimberli prie kaklo, – nuostabiai atrodo prie tamsaus jūsų gymio. Jei plaukai būtų sukelti į viršų, o suknelė paprasta ir be petnešėlių… Manyčiau, balta arba sidabro spalvos… Matote?

      Kimberli matė. Stulbinančio dizaino, meistriško rankų darbo kūrinys. Bet ir ryškių šviesų nutviekstoje salėje po entuziastingai žibančiomis Džesikos akimis ji matė šešėlius. Džesika Koter. Staiga prisiminė, kodėl šis vardas jai pasirodė girdėtas – ne iš koledžo, o iš pirminio lemtingojo tėvo skrydžio keleivių sąrašo. Džesika Koter buvo darbuotoja, apgavusi mirtį, kai paskutinę minutę pakeitė planus. Nenuostabu, kad atrodo tokia išsekusi.

      Tikriausiai Kimberli mintys atsispindėjo akyse, nes merginos šypsena išblėso. Rakinant vėrinį vitrinoje jos veidu perbėgo siaubo šešėlis.

      – Atleiskite. Sunkiai valdausi sutikusi žmogų, kuris dega tokiu pat entuziazmu kaip aš.

      – Neatsiprašinėkite. Aš mąsčiau apie ką kita, – užtikrino Kimberli. – Mano mintys buvo už daugelio mylių.

      Džesika pakėlė dideles, tamsias, sunerimusias akis – suprato, kur klaidžioja Kimberli mintys.

      – Kimberli… prašau priimti užuojautą dėl netekties. Suprantu, dėl tokios nežinomybės ir visko, kas rašoma spaudoje, jums dabar sunkus metas… taip pat ir visai jūsų šeimai.

      – Ačiū. – Kim nelabai ką daugiau galėjo pridurti ir nejaukiai dėbtelėjo į laikrodį. – Sugaišinau beveik visą jūsų rytą. Ačiū, kad skyrėte laiko ir aprodėte parduotuvę. Man labai patiko.

      – Man buvo malonu.

      – Užsuksiu dar kada nors. – Kimberli šypsodamasi pasikišo rankinę po pažastimi. – Galbūt kitą kartą įkalbėsite mane nusipirkti tą vėrinį.

      Džesika taip pat nusišypsojo, bet jos šypsena nepalietė akių. Paslaptys, – galvojo Kimberli leisdamasi į apačią.

      Kažkas vyksta tos merginos asmeniniame gyvenime, todėl ji ir praleido tą skrydį, todėl vis dar yra gyva, o jos akys tokios neramios.

      Paskendusi mintyse ji beveik atsitrenkė į Rajeną, kuris, įėjęs pro besisukančias duris, skuodė pirmyn su jam būdingu kaulo besivaikančio buldogo atkaklumu. Čiupęs Kim už rankų jis dėbtelėjo į antrą aukštą, paskui įsistebeilijo jai į veidą.

      – Ką tu čia darai?

      – Ir tau labas, mažasis broleli.

      Staiga Rajenas susiraukė, lyg būtų persijungęs į žemesnį bėgį ir iš tiesų suvokęs, kaip keista sutikti Kimberli Blekstouno papuošaluose.

      – Negaliu patikėti, kad sutikau tave čia. Kas vyksta, Kim?

      AŠTUNTAS SKYRIUS

      Kai Kimberli prisipažino, kad vizitas į parduotuvę Martino aikštėje buvo jos pažintinės ekspedicijos po Blekstounų korporaciją dalis, Rajenas palydėjo ją atgal į biuro pastatą. Rajenas nebūtų Rajenas – pateikė jai sutrumpintą ekskursijos versiją, bet Kimberli nė kiek neprieštaravo. Džiaugėsi galėdama pati pamąstyti, kai galva neatakuojama pernelyg entuziastinga retorika, kurios buvo galima tikėtis iš tokio žmogaus kaip Maksas Karltonas. Arba Perinis.

      Greituoju liftu jie pakilo į korporacijos vadovų aukštą, bet ne nuo greičio Kim širdis ritosi į kulnus, o dėl to, kad netrukus susitiks su Periniu. Kaip kokiai paauglei. Mintyse ji pati sau smagiai pliaukštelėjo per skruostą, bet sulig kiekvienu aukštu laukimo nerimas tik stiprėjo. Štai ko vertos kalbos, kad įmanoma atskirti verslo ir asmeninius reikalus. Šioje srityje Perinio pasiekimai gerokai įspūdingesni.

      Liftas sulėtino greitį ir sustojo likus keliems aukštams iki jų tikslo. Vidun žengė Patricija Mūr – buhalterijos deivė, kurią Kimberli puikiai prisiminė: ji labai pagelbėjo kaip profesionalė ruošiant papuošalų parduotuvių verslo planą. Patricija akimirksniu nusišypsojo šiltai ir nuoširdžiai.

      – Jau girdėjau, kad mus aplankei. Malonu matyti tave, Kimberli, nors sugrįžai tokiomis liūdnomis aplinkybėmis.

      – Ačiū. Džiaugiuosi, kad vis dar čia dirbi.

      – O kodėl neturėčiau? – nustebo moteris. – Jaučiuosi vertinama.

      Liftas sustojo viršutiniame aukšte, tarusi kelis šiltus užuojautos žodžius Patricija nužingsniavo koridoriumi. Rajenas nusivedė Kimberli į kitą pusę, tolyn nuo aukščiausių vadovų kabinetų, link valdybos posėdžių salės. Eidama Kim pajuto, kad Rajenas atidžiai ją stebi.

      – Nesitikėjau pamatyti tiek daug pažįstamų veidų, – prisipažino ji.

СКАЧАТЬ