Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ pasuko į erdvų prieškambarį priešais posėdžių salę. Metusi žvilgsnį į patogius krėslus, žemus staliukus ir paveikslus, Kim grįžo prie kalbos apie darbuotojus.

      – Turiu prisipažinti, kad jūsų parduotuvės Martino gatvėje vadovė mane tiesiog sužavėjo. Ar tu ją įdarbinai? Kaip parduotuvės vadovė, ji gana jauna.

      Rajenas stabtelėjo uždėjęs ranką ant durų rankenos. Jo veido Kimberli nematė, bet pastebėjo, kaip įsitempė pečiai prieš jam atsisukant.

      – Džesika mūsų korporacijoje dirba nuo to laiko, kai baigė studijas, – paaiškino. – Savo darbą išmano nepriekaištingai. Atkakliu darbu užsitarnavo dabartinių savo pareigų.

      Kimberli nustebino įtampa Rajeno balse – juk ji dėl nieko nepriekaištavo, bet paklausti nebuvo kada. Rajenas atidarė duris ir mostu pakvietė užeiti. Kim nusprendė kuriam laikui atidėti pokalbį su broliu, nes mintis, širdį ir nervų galūnėles skrandyje užvaldė ilgas, blizgantis vyšnios medžio stalas, apstatytas kėdėmis su aukštomis atkaltėmis.

      – Kiek kėdžių galingiesiems, – burbtelėjo pirštais braukdama per kėdžių atlošus, kol ėjo per kambarį. Įsivaizdavo stalo gale sėdintį tėvą – lyg liūtą džiunglėse, visų valdovą. Slapčia žvilgtelėjusi į brolį pastebėjo, kad jo grėsmingai rūstus žvilgsnis irgi užkliuvo už valdybos pirmininko vietos. Kai stabtelėjo tarpduryje, atrodė įsitempęs, bet dabar jo laikysena pasikeitė. Regis, drąsino pats save. Buvo sunku žiūrėti į šią kėdę ir suvokti, kokia ji tuščia.

      Kim greitai priėjo prie brolio ir uždėjo ranką ant peties. Net jei būtų turėjusi ką pasakyti, vargu ar žodžiai būtų prasprūdę pro gniutulą gerklėje, ypač kai pastebėjo, kaip Rajenas kovoja su besiveržiančiais jausmais. Viešpatie Dieve, o ji manė, kad viskas jau praėjo. Kad išgirdusi apie Marisos žūtį susitaikė, jog ir Hovardo nebėra. Įtemptą akimirką sutrikdė mobiliojo telefono skambutis ir dar kartą su užuojauta spustelėjusi petį Kim pasitraukė, leisdama Rajenui atsiliepti.

      – Skamba tavo telefonas, – tarė jis tyliai ir nusuko akis lyg susigėdęs, kad leido jai pamatyti akimirksnį jį užvaldžiusią jausmų sumaištį. – Paliksiu tave vieną pakalbėti.

      – Ačiū. – Jei skambina Metas, radęs praleistą skambutį, privatumas tikrai ne pro šalį. – Galiu užtrukti, – paaiškino ji Rajenui. – Šįkart pamačiau viską, ką norėjau, todėl jau eisiu. Nelydėk, kelią atgal rasiu pati. Pasikalbėsime vėliau, gerai?

      – Tik noriu perspėti: neleisk Rikui Periniui lįsti į tavo…

      – Aš jau didelė mergaitė, – nukirto Kimberli. – Būk ramus, Periniui tikrai nebus leista landžioti kur nereikia.

      Rajenas linktelėjo ir negaišdamas keliais žingsniais dingo iš posėdžių salės. Kai išėjęs uždarė paskui save duris, Kim išsitraukė mobilųjį ir sulaikė kvapą. Skambino Metas. Išaušo tiesos akimirka. Pajutusi, kaip ima sukti pilvą, ji pakėlė telefoną prie ausies.

      – Ačiū, kad paskambinai, Metai. – Ragelyje ji išgirdo spigų vaiko balselį ir žemą Meto atsakymą. – Ar Bleikas su tavimi? – pasiteiravo.

      – Reičelė, auklė, atplukdė jį keltu.

      – Bleikas dievina keliones keltu. – Kimberli net susigraudino prisiminusi, kaip jos krikštasūnis net springdamas iš jaudulio vardija įsivaizduojamus delfinus, banginius ir povandeninius laivus. – Ar galiu su juo pasisveikinti?

      – Jis jau išeina.

      Nuo tokio šalto Meto atsakymo Kimberli suspaudė širdį. Ji dar stipriau sugniaužė rankoje telefoną. Jeigu išeitų iš Hamondų, nebegalėtų matytis su krikštasūniu. Bet santykiai su jo tėvu, regis, vis tiek jau pašlijo.

      – Kada grįžti? – paklausė Metas, o kai Kim neatsakė tuojau pat, jo balsas dar labiau atšalo. – Ar grįžti?

      – Man pasiūlė darbą Blekstounuose.

      – Tu dirbi Hamondams. Juk nesvarstai jų pasiūlymo?

      – Tiesą sakant, svarstau, – prisipažino Kimberli. – Bet siaubingai daug dalykų reikia apgalvoti, be to, man bjauri mintis, kad palikčiau tave be darbuotojo tokiu sunkiu metu.

      – Darbuotojų stygiumi rūpinasi Lionelis.

      Kimberli suspaudė lūpas, akimirką bandydama kovoti su jausmu, kad yra plėšiama pusiau. Rūstusis Lionelis visada viskuo pasirūpindavo, Metas taip pat…

      – Bet ne tai svarbiausia, aš…

      – Ne, – šaltai pertraukė ją Metas, – svarbiausia yra tai, kad tu svarstai šį ėjimą, nors ir žinai apie visus Hovardo Blekstouno darbelius. Neturėtų būti labai sunku apsispręsti, gali ar negali dirbti to niekšo kompanijoje.

      – Jis – mano tėvas, Metai, be to, jo nebėra. Prašau suprasti, kad dabar man irgi sunkus metas.

      – Jei sakai, kad gedi žmogaus, kurio nekentei pastaruosius dešimt metų, tai nesi tokia, kokia tave laikiau.

      Pajutusi ledinių šių žodžiu antausį Kimberli kilstelėjo smakrą.

      – Ir tu ne tas žmogus, kurį pažinojau, jei negali manęs suprasti.

      – Aš suprantu, – atžariai kirto Metas. – Tu esi Blekstoun. Daugiau nieko nė sakyti nereikia. Ką gi, priimu tavo atsistatydinimą iš Hamondų.

      Patricija Mūr pranešė Rikui apie Kim pasirodymą biure.

      – Ar ganduose, kad ji grįžta, yra tiesos? – kaip paprastai tiesmukai paklausė finansininkė.

      – Naujienos greitai sklinda, – nuo tiesaus atsakymo išsisuko Rikas.

      – Atrodo, tu nejuokauji. Juk ryt apie tai rašys visų dienraščių paskalų skiltyse.

      Rikas tuo neabejojo. Bus bent lašas pozityvių naujienų po visų paskalų apie Blekstounus. Patricijai išėjus iš kabineto jis geras dešimt minučių bandė susilaikyti nepuolęs ieškoti Kimberli, kad išsiaiškintų, ar ekskursija po biurą reiškia, jog ji priėmė sprendimą.

      Praėjusį vakarą, kai vežė ją atgal į Vokliuzą, Kimberli paprašė jos nespausti ir duoti laiko apsispręsti, o Rikas nė nenutuokė, apie ką ji mąsto, ar ne per toli nuėjo atskleidęs savo ketinimus dėl jos kaip moters.

      Rikas tik norėjo, kad visiems viskas būtų aišku ir nekiltų jokių nesusipratimų, kai jis imsis veiksmų. Kai vežėsi ją namo iš Oklendo, tikėjo turįs ganėtinai kantrybės. Manė galėsiąs palaukti, kol bus surastas ir palaidotas jos tėvas ir nurims tragediją lydintis sąmyšis.

      Bet taip buvo anksčiau, kol jis nepasikvietė Kim į svečius… o paskui leido jai išeiti nė neprisilietęs.

      Bemiegę naktį Rikas praleido apgailestaudamas, kad yra toks susivaldantis, o nerimstančios kaitros kraujyje neįstengė atvėsinti net vėsios priešaušrio vandenyno bangos. Ta pati kaitra vėl siūbtelėjo vien nuo minties, kad ji čia, šiame aukšte, bet nesibeldžia į jo kabineto duris.

      Nekantriai СКАЧАТЬ