Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ stipriai pajuto, kad jo kūnas įsitempė it lynas ir taip įkaito, jog karštis tvoskė kiaurai per puikaus itališko kostiumo medžiagą. Anie dešimties metų senumo prisiminimai apie goslias lūpas ir nekantrias rankas vėl sugrįžo į sąmonę išsiliejusiu vaizdu, kol palengva bevardės moters veidas tapo jos veidu. Jos delnai, jos lūpos… jos rankos parverčia jį ant lovos ir įsileidžia į savo kūną.

      – Alkana?

      Aksominis jo balsas akimirkai įsiliejo į fantaziją, bet Kimberli greitai sustabdė nepaklusnų protą ir grįžo į realybę.

      – Taip, alkana, – atsakė šaltai. Kažkaip jai pavyko kalbėti labai šaltai. – Kuo vaišinsi?

      – Jūrų gėrybėmis. Kad būtų patogiau, užsakiau iš anksto. Tikiuosi, neprieštarausi.

      – Priklauso nuo to, ko užsakei.

      – Mėlynąjį krabą. Skrudintų austrių. Vaivorykštinį upėtakį. Šviežių žuvų su česnakų padažu ir Murray River druska.

      Nors skonio receptoriai nekantriai sukruto, Kimberli tik nežymiai linktelėjo. Tikrasis išbandymas – paskutiniuoju patiekalu.

      – O desertui?

      – Tai tu vis dar užsisakai nuo pabaigos? Nepasikeitei?

      Kim kilstelėjo galvą, tik truputį, kad galėtų mesti jam žvilgsnį, sakantį: Na ir kvailas klausimas.

      Perinis šyptelėjo.

      – Zabaglione[1] ir ypatingųjų Roberto itališkų ledų.

      – Ar jie skanūs?

      – Taip, puikūs.

      Kai viršutiniame aukšte lifto durys atsivėrė, Kim jau varvėjo seilė. Staiga lyg žaibo trenkta ji susivokė, kad apačioje beveik nieko nepastebėjo. O čia pasikeitimai badyte badė akis.

      Namas buvo prieš dešimt metų pastatytas ir išdažytas akinamai balta spalva, kad pabrėžtų dailias linijas ir netaisyklingus kampus. Bet pro didžiulius langus krintanti šviesa, atsispindinti nuo visų sienų, tiesiog akino. Ne kartą Kim erzino Perinį, kad prieš įžengiant į šį namą reikia užsidėti akinius nuo saulės. Pasirodo – jau nebereikia.

      Vakaro saulė vis dar žėrė spindulius pro stiklines duris, vedančias į didžiulį išlenktą balkoną, bet akinantį efektą prislopino šilti kreminiai ir lašišos rausvumo atspalviai bei sodri samanų žaluma. Kimberli stabtelėjo svetainės viduryje, norėdama gerai apžiūrėti pasikeitimus. Didžioji valgomojo siena buvo išmarginta švelnios persiko spalvos taškeliais. Paveikslai, augalai, poliruotos medžio grindys, raudonojo molio spalvos sofos su pagalvėlėmis ir net auksiniai šešėliai ant neįprastos formos šviestuvų – viskas spinduliavo šiltomis spalvomis.

      Baigusi išsamią buto apžiūrą Kim pastebėjo, kad Perinis stebi ją nuo virtuvės baro. Ant stalviršio sulig juosmeniu buvo pastatęs butelį vyno ir dvi taures.

      – Ką manai? – paklausė jis. – Ar pataikiau?

      Kažkodėl jo ramybė ir sąmoningai nerūpestingu balsu užduotas klausimas privertė jos širdį smarkiai daužytis krūtinėje.

      Pasirodo, jis klausėsi. Vieną vakarą, gulėdama ant vienos iš dviejų sniego baltumo sofų, pasidėjusi galvą jam ant kelių Kim pasakojo, kaip ji dekoruotų šį kambarį. Ir Perinis prisiminė.

      Ji apėjo dar vieną ratą, kol pagaliau susitarė pati su savimi, ir su tokiu pat sąmoningu nerūpestingumu kaip jis tarė skėstelėjusi rankomis:

      – Man patinka. O tau pačiam?

      – Apskritai – taip. – Vanago žvilgsnis veide sušvelnėjo, jis susikaupęs ėmėsi butelio kamščio. – Būčiau apsiėjęs ir be persikinių spalvų, bet Madlena primygtinai reikalavo.

      Kimberli širdis praleido vieną dūžį. Žinoma, juk nepadarė to pats vienas. Kaip galėjo būti tokia kvaila ir pamanyti, kad spalvas ir pagalvėles jis rinko pagal senų seniausius jos svaičiojimus sekmadienį.

      Priėjusi arčiau apžiūrėjo didžiulę abstraktaus meno drobę, paskui sustojo prie stiklinių durų ir nieko nematančiu žvilgsniu įsispoksojo į lauką.

      – Madlena? – paklausė.

      – Dekoratorė. Aš pateikiau trumpą aprašymą, o ji paruošė projektą.

      Ne kartu gyvenanti mylimoji, kurią jau buvo nupiešusi jos vaizduotė, o samdyta darbuotoja.

      Čia nėra nieko asmeniška, nieko, kas būtų bent kiek susiję su Kimberli, o tai labai gerai. Pakanka to – ir tai negerai, kad kaskart prisiartinusi per arti pajunta stiprią seksualinę trauką, todėl visai nereikia, kad dar ir emocijos imtų siautėti prisigalvojus, jog savo namus jis išgražino pagal ją, norėdamas jai įtikti, pasveikinti sugrįžusią namo. Kur kas geriau pripažinti, kad pasinaudojo jos mintimis ir darydamas remontą jas įgyvendino. Neturėtų jaustis nusivylusi. Negali leisti sau tokio silpnumo. Kai Perinis išdygo šalia jos su taure vyno, Kim nusišypsojusi padėkojo.

      – Net jei būtum persidažęs sienas žaliai, man nesvarbu. Tai… – Kim pakėlė taurę ir mostelėjo į vaizdą pro langą, – visada buvo svarbiausia.

      Jis atidarė duris, Kimberli išėjo ir atsistojo prie raityto geležinio turėklo. Apačioje, jai iš kairės, driekėsi žymiausias Sidnėjaus paplūdimys, kuriame, nepaisant vėlaus laiko, vis dar būriavosi žmonės. Vieni maudėsi, kiti vaikštinėjo, treti sėdėjo ant auksinio smėlio ir spoksojo į horizontą, laukdami, ar neišplauks į jūrą koks žvejų laivelis, turistinis laineris ar krovininis laivas – kaip dabar Kimberli.

      Tylu nebuvo, apačioje nusidriekusiame Kempbelo prospekte gaudė transportas, šurmuliavo vasara besidžiaugiantys turistai, šlifuojantys paplūdimio promenadą, bet Kimberli mėgavosi triukšmu ir maloniai kūną kutenančiais pojūčiais, net tuo kūno jauduliu, kuris užplūdo, kai Perinis priėjo ir atsistojo šalia. Pastaroji savaitė pralėkė atsiskyrėliškai tūnant Miramare, visą dėmesį sutelkus į lėktuvo katastrofą ir tragiškas jos pasekmes, todėl ji buvo tapusi visiškai abejinga aplinkiniam pasauliui. Verkiant reikėjo ištrūkti kur nors, štai šitaip, kur galėtų pamaitinti apmirusius pojūčius.

      – Man patinka visa tai, – tarė ji su vos juntamu pasigėrėjimu balse. – Jau nekalbu apie nuostabų vaizdą.

      – Ar dėl to sau namą nusipirkai ant Vieno medžio kalvos? – pasiteiravo Perinis po minutės.

      Nesuprasdama ryšio Kimberli papurtė galvą.

      – Ką tuo nori pasakyti?

      – Kad jis labai panašus į šį. Pastatytas panašiame aukštyje, su panašiu vaizdu už lango, panašiai suprojektuotas.

      – Nemanau, kad jie bent kiek panašūs. Visas mano namo plotas – kaip tavo vieno aukšto, gal netgi mažesnis. O vaizdas… – Ji kreivai šyptelėjo lyg negalėdama patikėti. – Kaip gali lyginti? Iš kiekvieno tavo lango atsiveria menininko drobės verta panorama, o aš turiu pasistiebti ant pirštų galų, kad akies krašteliu užkabinčiau Manuko uostą, ir tai tik antrame СКАЧАТЬ