Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Kim atžariai papurtė galvą. – Būk geras, nepradėk demonstruoti man savo supratingumo. Ne to man dabar reikia.

      – O gal vis dėlto reikia.

      – O ne. Tikrai ne. – Ji atsiduso. – Na ir dienelė. Pirmą kartą apsilankiau Blekstouno papuošaluose ir pasikalbėjau su Rajenu. Paskui priėmiau sprendimą. Vos prieš tau ateinant kalbėjausi su Metu ir Bleikas buvo su juo…

      Ištarus berniuko vardą balsas nutrūko ir Kim nebesusivaldė. Ji ištraukė ranką ir nusisuko, iš jos akių Rikas perskaitė, kaip beviltiškai jaučiasi. Niekas kitas nebūtų jo taip sukrėtęs, kaip skausmo gaida jos balse ir akyse blizgančios ašaros.

      Jis uždėjo ranką Kimberli ant peties. Tikino save, kad tai tik paguodos ženklas, bet to neužteko. Pasislinko arčiau ir visu delnu suėmė jos petį, pirštais čiuopdamas švelnią šiltą odą. Palenkęs galvą lūpomis palietė nuo saulės šiltus plaukus. Gal to būtų pakakę, jei ji nebūtų sukūkčiojusi iš sielvarto.

      Regis, sakė nereikia, bet Rikas nekreipė dėmesio. Abiem rankomis suėmęs už pečių prisitraukė ją prie krūtinės ir apkabino. Smakrą kutenantys plaukai, orchidėjų ir prieskonių aromatas sulig kiekvienu atodūsiu vis stipriau užvaldė jo pojūčius ir paskubino pulsą.

      Štai kur jos vieta. Kaip tik čia. Jo glėbyje. Jis laikys ją apkabinęs ir glostys jos nuogas rankas, švelnų pečius ir nugarą dengiantį audinį leopardo kailio raštais. Nuo petnešėlių ir suknelės krašto krito nėriniai. Nekalbant apie apatinius, tai buvo seksualiausias drabužis, kurį Rikas matė ją vilkinčią, ir iš lėto glostydamas Kim juto, kaip tirpsta jo savitvarda.

      – Ši suknelė… – sumurmėjo jis žemu balsu ir nekantriai ėmė pirštais braukyti palei nėrinių kraštelį ant vieno peties. – Juk neskrisi su ja į Janderą?

      Rikas pajuto neramų Kim kvėpavimą ant savo kaklo, įsitempusius pečius, jo pirštus supurtė jos kūnu perbėgęs virpulys, lyg nukrėtus elektros srovei.

      – Žinoma, ne. – Balsas skambėjo žemai, ji sunkiai kvėpavo. Sukilo geismas. Ar bent jau taip Riko kūnas suprato jos jaudulį. – Ji visai netinkama darbui.

      – Visa laimė, kad tu dar neįdarbinta.

      Kim nuščiuvo ir jis kuo puikiausiai suprato, kas sukasi jos žvitriose smegenyse. Netinkama. Darbas. Mano boso rankos ant mano kūno.

      Ir jis rankomis pajuto, kaip ji valdosi. Kiekviena Riko kūno ląstelė įnirtingai tam priešinosi. To negali būti, kitaip jam teks ją paleisti.

      Kai Kim ėmė trauktis, jis delnais nuslydo aukštyn jos rankomis ir sulaikė. Žvilgsnis įsmigo tiesiai į akis.

      – O kadangi įdarbinta nesi, – prabilo pavojingai žemu balsu, – neprivalau tavęs paleisti.

      Jo šnervės išsiplėtė staigiai iškvepiant, atmosfera tarp jų dar labiau įkaito.

      – Net jeigu paprašyčiau?

      – Ar prašai?

      Rikas ilgiau nelaukė, tik akimirką, per kurią it deimantas žybtelėjo Kim žalios akys, ji iškišo liežuvį ir apsilaižė. Pakėlęs ranką jis nykščiu palietė jos lūpas. Pajuto šiltą jų drėgmę, virpantį kvapą – ir pražuvo.

      Palenkęs galvą įsisiurbė Kim į lūpas, paleisdamas pastarosiomis savaitėmis tramdytus jausmus ir tenkindamas daugybę metų jį graužusį alkį. Tai nebuvo nei švelnus tyrinėjimas, nei meilus užpuolimas, nes ji į savo atsaką sudėjo visą ilgesį, rankomis pagaliau perbraukė jam per rankas, pečius ir apkabino už kaklo, kad dar nirtulingiau įsisiurbtų į jį bučiniu.

      Suaimanavęs Rikas pasisuko ir ėmė gerti dar godžiau, stengdamasis pasiimti dar daugiau to deginančio saldumo, kurio taip troško.

      Kai Kim įsileido jį tarp savo lūpų, jis mėgavosi pojūčiais, nuvilnijusiais iki pat paslėpsnių. Užplūdo aštrus, nenugalimas ir neapsakomas geismo antplūdis, kuris reikalavo jį patenkinti.

      Rikas uždėjo delnus jai ant nugaros ir prisitraukė arčiau, jųdviejų kūnai susiglaudė, o bučinys virto šilkiniu žiaurumo proveržiu. Šlaunis prie šlaunies, klubas prie klubo, krūtinė prie krūtinės – Kim buvo lygiai tokia pat, kokią jis prisiminė, apimta gryno geismo ir nepažabojamos aistros… ir vis tiek buvo negana. Suėmęs ją už užpakaliuko Rikas kilstelėjo prie savęs ir pasisukęs nuėjo prie spintelės.

      Pertraukęs bučinį jis užkėlė Kim ant glotnaus vyšnios medžio paviršiaus ir jos rankos nuslydo prie jo veido. Nykščiais palietė lūpų kampučius – švelnus lytėjimas labai skyrėsi nuo šiurkštaus jųdviejų kvėpavimo. Žvilgsniai ilgam susirakino, Rikas delnais mėgavosi jos šlaunų šiluma, nykščiais vedžiodamas ratu.

      Iš pradžių pamanė, kad vibruojantis zvimbimas – tai atsakas į jo glamones. Bet Kimberli pirštu palietė jo lūpas lyg tildydama ir suraukė kaktą.

      – Tavo telefonas. Ar nemanai, kad turėtum atsiliepti?

      – Ne, – suurzgė Rikas jai prie kaklo, – nemanau.

      Bet Kim ranka įsliuogė į jo švarko kišenę ir ištraukė mobilųjį.

      – Rajenas, – ištarė be garso ir nuspaudusi mygtuką prisidėjo telefoną prie ausies.

      Riko urzgimas virto vidine aimana… bet Kimberli staigiai išsitiesė, išsprogino akis ir išblyško.

      – Kas yra? – paklausė jis.

      Drebančia ranka ji ištiesė jam telefoną.

      – Rajenui ką tik paskambino iš paieškų vietos. Jie rado lėktuvą.

      DEVINTAS SKYRIUS

      Pagaliau viskas baigėsi, suvokė Kimberli, kai atlėgo pirmasis šoko sukeltas skausmas. Amžinas laukimas pasibaigė. Bus galima apraudoti Hovardą, aptarti laidotuvių detales, paskutinėmis žiniomis patenkinti žiniasklaidą ir imtis tvarkyti asmeninį bei profesinį gyvenimą.

      Deja, paaiškėjo, kad viskas ne taip paprasta.

      Per pirminę apžiūrą sudužusiame lėktuve buvo aptikti tik trys kūnai, o tai reiškė, kad vieno vyro vis dar trūksta, tik jūrų policija neturėjo pakankamai įrodymų tvirtinti, ar jis – vienas iš keleivių, ar įgulos narys. Dėl didelio gylio ir nepalankių oro sąlygų gali prireikti dar kelių dienų, kol tai nustatys. Formaliam atpažinimo procesui reikėjo atlikti dantų duomenų analizę ir palyginti DNR – vienas pažįstamas iš policijos perspėjo, kad šis procesas gali užtrukti ne kelias dienas, o kelias savaites.

      Grėsmė, kad dingęs kūnas taip ir nebus surastas, darėsi vis realesnė… be to, tai galėjo būti Hovardas.

      Neliko nieko kito, tik laukti. Kimberli džiaugėsi šįkart visą informaciją gaudama tuojau pat ir už tai buvo dėkinga Periniui. Tiksliau, ketino jam padėkoti, kai baigsis savaitgalis ir nurims nesiliaujantys telefono skambučiai. Tapusi Blekstounų viešųjų ryšių atstove ji nusprendė būti šiek tiek atviresnė spaudai, tikėdamasi, kad nuolatiniai pranešimai ir naujienų atnaujinimas duos vaisių, žiniasklaida išplatins daugiau tikrų СКАЧАТЬ