Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ spinduliai skverbėsi pro jos suknelę, išryškindami kiekvieną geidulingo kūno liniją.

      Jusdamas, kaip į šį vaizdinį atliepia kūnas, kelias sekundes Rikas tepajėgė godžiai ryti jį akimis, kol išvydo daugiau. Pečiai įsitempę. Stovi nė nekrustelėdama. Buvo taip giliai paskendusi mintyse, kad nė nepastebėjo, kaip jis pasirodė.

      Riką pritrenkė reginys – už saulės užlietų langų besidriekiančio Sidnėjaus fone Kimberli atrodė mažutė ir vieniša, ir jo geismas virto gilesniu, stipresniu poreikiu. Jis atsargiai uždarė duris, bet ir tylaus garso užteko, kad Kim atsisuktų, jos plaukai ir suknia tą akimirką nuvilnijo. Jų akys susitiko virš blizgančio vyšnios medžio stalo ir Rikas vėl sugavo tą pažeidžiamumą, kurį pastebėjo jos laikysenoje.

      Staiga ji kilstelėjo smakrą.

      – Ar Rajenas tau pranešė, kad aš čia?

      – Biuro ilgaliežuviai išdavė.

      – Žinios greitai sklinda.

      – Tiesiu taikymu kyla į mūsų aukštą. – Jis stabtelėjo salės viduryje, susilaikė nepriėjęs artyn, stengdamasis užsitarnauti meilesnį žvilgsnį. – Ar tai ta pati suknelė, kurios neapsivilkai vakar?

      – Taip, – nustebusi atsakė Kim. – Iš kur žinai?

      – Vakar vakare išdavei svarbiausią jos požymį. – Rikas sudvejojo, ar sakyti toliau. Mat jį velniai. Labai jau knietėjo paerzinti Kim. Velniop pasekmes. – Minėjai, kad ji nedaug tepridengia.

      Kimberli sumirksėjo, pagaliau supratusi, kur šuo pakastas, žvilgtelėjo į apačią, paskui į šviesą sau už nugaros. Skruostai šiek tiek nuraudo, bet ji neskubėjo trauktis, tik kilstelėjo antakius ir pareiškė:

      – Ateityje būsiu atsargesnė rinkdamasi drabužius, kai teks užeiti į šį kambarį.

      – Įsivaizduoji, kad ateityje dažnai čia lankysies?

      Kimberli išsitiesė it styga, jos laikysena išdavė apsisprendimą, ir ryžtingai linktelėjo.

      – Taip. Aš priėmiau sprendimą.

      – Puiku, – paprastai tarė Rikas. Iš pradžių darbai. Linksmybės – paskui. – Ir dėl darbo, ir dėl posto korporacijos valdyboje?

      – Ir dėl vieno, ir dėl kito… Jei tik visi direktoriai sutiks.

      – Sutiks. – Rikas patraukė per ilgą kabinetą link jos ir sustojo prie palei sieną stovinčių spintelių. Šįkart arčiau neis. – Kas padėjo apsispręsti?

      – Keletas veiksnių, – atsakė ji atsargiai. – Aš tikrai gailiuosi palikusi šeimą, be to, tu neklydai dėl svajonių, ateities vizijos ir noro padaryti reikšmingų pokyčių. Trokštu būti viena iš tų, kurie formuos Blekstounų ateitį.

      – Pasivaikščiojimas po pastatą padėjo?

      – Taip. Kaip ir apsilankymas Blekstouno papuošalų parduotuvėje. Išvydusi verslo širdį pasijutau kaip namie.

      Rikas papurtė galvą.

      – Nušlifuoti brangakmeniai nėra širdis, Kim – jie tik dailus veidelis. Blekstouno deimantų širdis ir siela glūdi toli į šiaurę nuo čia, raudonoje Kimberli žemėje.

      – Janderos kasykloje, – ramiai nusileido ji. – Be abejo. – Liūdnai atsiduso. – Ar patikėtum, kad tiek metų praleidusi deimantų versle, nesu buvusi kasykloje?

      – Tai lengvai ištaisoma.

      Kimberli iš lėto atsilošė.

      – Nenorėjau siūlytis.

      – Aš nemanau, kad norėjai. Bet kaip direktorė turėsi aplankyti Janderą, susitikti su svarbiausiais darbuotojais, kad galėtum susidaryti nuoseklų vaizdą ir imtis darbo.

      – Jeigu taip – ačiū. Mielai ten nuvykčiau.

      – Aš suderinsiu tavo vizitą.

      – Kuriai dienai?

      – Ketinau skristi ten kitos savaitės pradžioje aptarti naujų darbo sąlygų ir klausimų dėl numatomų kompanijos valdymo pakeitimų. Būtų puiki proga tau apsidairyti. – Rikas sugavo jos žvilgsnį ir su iššūkiu akyse tarė: – Žinoma, jei tu nieko prieš pasilikti ten nakčiai.

      Kim akys žybtelėjo, duodamos ženklą, kad ji pajuto, jog tarp jųdviejų pamažu kaista oras. Tačiau neišsidavė. Apsilaižiusi lūpas ryžtingai įsmeigė žvilgsnį jam į akis.

      – O kodėl turėčiau būti prieš?

      – Kadangi vis dar laukiam žinių dėl tavo tėvo, pamaniau, gal norėsi laikytis arčiau Sidnėjaus.

      – Jeigu skrisime kompanijos lėktuvu, prireikus galėsime apsisukti ir grįžti. Juk daugių daugiausia trys valandos skrydžio.

      – Keturios.

      Kimberli linktelėjo.

      – Na, tai kas toliau? Ką turiu padaryti, kad galėčiau imtis darbo?

      – Suveiksiu tau darbo kabinetą.

      – Kuriame skyriuje?

      – Dirbsi šiame aukšte.

      – Ne, – atrėžė Kim. – Čia – aukščiausių vadovų teritorija. Man netinkama įsikurti pagal pareigas, kurias pasiūlei.

      – Kaip sau nori. – Rikas skėstelėjo rankomis. – Šiaip ar taip, turėsi artimai bendradarbiauti ir konsultuotis su tais vadovais, todėl būtų patogu, jei čia sėdėtum.

      – Galbūt, bet turėsiu artimai bendradarbiauti ir su kitais skyriais: viešųjų ryšių, rinkodaros, papuošalų padaliniu. Atvirai kalbant, man ir šiaip labiau patiktų kabinetą turėti ne šiame aukšte.

      Rikas apmąstė jos atsakymą. Ramus, logiškas ir dalykiškas. Bet buvo dar kažkas, kas švelniai nudažė jos skruostus ir dar ryškesniu žalumu privertė žybtelėti akis.

      – Pernelyg arti manęs? – paklausė jis.

      – Tai neturėtų būti svarbu.

      – Bet juk yra, tiesa?

      Kimberli stipriai sučiaupė lūpas, veidu nusirito nepasitenkinimo šešėlis.

      – Tu teisus. Tai neturėtų būti svarbu. Įsikursiu bet kuriame tavo pasiūlytame kabinete, jei tik jis atitiks mano reikalavimus.

      Ji kalbėjo taip oficialiai, taip griežtai, visai ne kaip Kim, ir Rikui teko užgniaužti šypseną. Nerimauja, kad jos kabinetas nebūtų pernelyg arti jo. Puiku.

      – Kada nori pradėti?

      – Vakar.

      Atsistūmęs nuo spintelės Rikas nusišypsojo.

      – Būtų СКАЧАТЬ