Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

Чтение книги онлайн.

      Netrukus jis išėjo, bet paskutiniai žodžiai it aksominis prisilietimas visą beveik bemiegę naktį neapleido Kimberli. Pabudo ji anksti, pikta ant savęs, kad išsigandusi vengia to pokalbio – ne tik praėjusį vakarą, bet nuo to laiko, kai suprato jo ketinimus. Rikas jos geidžia. Penkios minutės geidulingos magijos valdybos posėdžių salėje atskleidė jo troškimus. Bet kokiom sąlygom?

      Ir kas paskui?

      Tik ar ji tikrai nori tai žinoti, juk atsakymas gali atskleisti troškimus, kurių ji negalės patenkinti?

      Širdis susitraukė iš skausmingos baimės ir ji šoko iš lovos – jautėsi pernelyg suirzusi, kad ilgiau gulėtų. Užsitempė jogos kelnes iki pusės blauzdų ir sportinius marškinėlius – drabužius, kuriais vilkėdama jautėsi patogiau nei savo pačios neramiame kailyje. Reikia ištrūkti, pabėgti nuo klaustrofobiją keliančių, namą apgulusių reporterių ir nerimstančių minčių.

      Būtų ne pro šalį ilgai pasivaikščioti energingu žingsniu. Kimberli prisiminė mėgstamiausią senų laikų vietelę, taką, kuris tai kilo į uolų viršūnes, tai leidosi link paplūdimio tarp Bondi ir Brontės. Tyras oras, odą kutenantis jūros vėjas, pasitenkinimas, kurį jauti užsiropštęs stačiais laiptais į uolą, paskui tingus nusileidimas ir malonumas, apimantis panėrus kojų pirštus į šilkinį Glamaramos paplūdimio smėlį…

      Taip. Kaip tik šito jai ir reikia.

      Buvo anksti, taip anksti, kad net paprastai anksčiau už visus atsikelianti Sonia dar miegojo. Jeigu išeis dabar, gal pavyks išvengti minios, kuri sekmadienį užplūsta mėgstamas pajūrio vietas. Nors galėjo naudotis visais didžiuliame Miramaro garaže stovinčiais automobiliais, pasičiupo mažutį Sonios mersedesą, prieš tai sugaišusi kelias minutes, kol brūkštelėjo raštelį.

      Po penkiolikos minučių, pasistačiusi automobilį šiauriniame Bondi paplūdimio gale, Kim patraukė pusantro kilometro smėlio ruožu, nusprendusi išmėginti jėgas. Nors ir labai anksti, ji nebuvo viena, šen bei ten prasilenkdavo su vienu kitu ramiu vaikštinėtoju ar pakvaišėliu sportininku. Baigusi kopti pirmąją atkarpą stabtelėjo atgauti kvapo ir pasigrožėti stulbinančia aušros Ramiajame vandenyne akimirka. Apačioje į tamsias uolas ritosi ir putodamos dužo bangos, o viršuje architektūros kūriniai grožiu varžėsi su gamta.

      Vienas iš tų namų buvo Perinio.

      Gal jis jau atsikėlęs ir terasoje gardžiuojasi pirmuoju puodeliu kavos? O gal dar miega, galingą kūną ištiesęs milžiniškoje lovoje, nerūpestingai nusispardęs apklotą nuo ramybės nerandančio sukaitusio kūno?

      Šis vaizdas okupavo mintis ir Kim niekaip nepavyko jo atsikratyti. Visai netikėtai pačiai sau ji apsisuko ir patraukė aukštyn, link iškyšulio kalvoje. Kai pasuko į jo gatvę, širdis daužėsi ne nuo fizinio krūvio, o iš nervinės įtampos.

      Pati nesuprato ką daranti. Iš gatvės per aukštą sieną Perinio namo beveik nebuvo matyti. Kim nė nenutuokė, ar jis namie. Protingiausia dabar būtų apsisukti ir kulniuoti sau atgal prie automobilio. Bet kvaila, rizikinga akimirkos paskata privertė išsitraukti mobilųjį ir spustelėti jo numerį.

      Antro aukšto lange įsižiebė šviesa. Jo miegamajame. Kimberli skrandį surakino nauja, visai kitokia įtampa.

      – Kim. – Duslus rytmetinis jo balsas apgaubė ją ir dar aštriau surakino papilvę. Tai aistra. Vienišumas. Pagunda, sukurta šviesos jo miegamojo lange ir jos vardo jo lūpose. – Velniškai anksti. Ar kas nors nutiko?