Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

Чтение книги онлайн.

      Kitą rytą, įžingsniavusi į Blekstouno deimantų pirmo aukšto vestibiulį, Kimberli sustojo kaip įbesta. Jos žvilgsnis nuslydo nuo žmonių valdomo apsaugos pulto prie moderniausių darbuotojų tapatybės kortelių skaitytuvų, prie kurių stabtelėjo link liftų eilės skubantis darbuotojas. Nervingas nekantrumas, apėmęs ją taksi važiuojant į miestą, užgulė švino svoriu.

      Ir ką ji sau galvoja? Kad paprasčiausiai įsmuks pro duris ir savo malonumui pasivaikštinės? Kvailai pasielgė nenumačiusi žingsnio į priekį. Troško atvažiuoti čia, pamatyti, kas pasikeitė, patikrinti, ką sako intuicija apie prieš dešimt metų paliktą darbovietę.

      Žinoma, naujoji apsauga nėra neįveikiama kliūtis. Ketvirtadienio rytą, pusę dešimtos, Perinis, Rajenas ir Gartas jau turėtų būti savo kabinetuose prie darbo stalų. Užtektų trumpo skambučio bet kuriam iš jų ir ji akimirksniu būtų užvežta į viršų – į aukštus, kuriuose atmosfera retesnė. Bet Kim šito nenorėjo.

      Ji pavėluotai suvokė, koks neįtikimas yra jos tikslas. Blekstouno deimantai išaugo į milžinišką korporaciją, daugybė jos skyrių buvo įsikūrę dangų remiančio stiklo bokšto aukštuose. Nepanašu, kad dykas maklinėjimas čia būtų toleruojamas. Impozantiškas, išskirtinis ir nuasmenintas šis pasaulis gerokai nutolęs nuo Hamondo rūmų.

      Kimberli persibraukė per pašiurpusią plikų rankų odą. Pasidavusi maištingai juodojo humoro akimirkai ji nusprendė apsivilkti naująją suknelę. Ši nebuvo tokia ekstravagantiška, kaip Kim leido Periniui manyti, bet vėsinamose patalpose pasigailėjo nepasiėmusi švarkelio. Vis dėlto pasilikti neketino. Tiesą sakant…

      – Gal galėčiau jums padėti?

      Kim atsisuko tikėdamasi išvysti iki ausų uniformuotą apsaugininką, bet akis į akį susidūrė su pačiu dailiausiu vyruku, kokį kada nors buvo mačiusi realybėje, o ne madų žurnalų puslapiuose. Auksiniai plaukai. Švelnūs įdegusio veido bruožai. Gyvybingos mėlynos akys, įspūdingai ilgos blakstienos.

      Ir žėrinti, dantų pastos reklamai tinkanti šypsena, kuri pražydo nuo ausies iki ausies, kai jis atpažino sutiktąją.

      – Panele Blekstoun, – sumurmėjo, – negalėjau nepastebėti, kad atrodote kiek sutrikusi. Gal galiu jus palydėti? Jeigu jums reikia oficialaus leidimo…

      – Ne, – skubiai tarė Kim, ir tuoj, kad sušvelnintų nejučia griežtai nuskambėjusį atsakymą, nusišypsojo. – Ačiū, bet aš vis dėlto nutariau neiti į vidų. Persigalvojau.

      – Kaip pageidausite. – Neįtikėtina, bet vaikino akys tikrai žybtelėjo. Lyg pora tobulai apdorotų mėlynųjų deimantų. – Tikiuosi greitai vėl jus čia pamatyti, o jei kada reikės leidimo – skambinkite man. Esu Maksas Karltonas, žmogiškųjų išteklių vadovas.

      Atsisveikindamas jis kilstelėjo ranką. Stebėdama, kaip nueidamas vaikinas stabtelėjo prie apsaugos pulto, o ten budintis rūstus sargas jam pasisveikinus pražydo šypsena, Kimberli irgi negalėjo susilaikyti nenusišypsojusi. Gal ir reikėjo priimti jo pasiūlymą, bet ar ji nori apžiūrėti paradinę korporacijos pusę vedžiojama saldžialiežuvio gražuolio? Nelabai. Nors valandą kitą paganyti akis į dailų veidelį ir kerinčią šypseną nebūtų didelio vargo. Po šio trumpo susidūrimo pasijutusi kur kas geriau ir įkvėpta Makso Karltono žvilgsnio Kim išėjo lauk ir stačia galva nėrė į saulėkaitą. Savo sukurpto dienos plano ji neišsižadėjo. Tik pradės nuo to, nuo ko iškart ir reikėjo pradėti.