Slapta koncentracijos stovykla. Edgars Auziņš

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kur šmėkštelėjo sargyba. Nepaisant to, kad Semjonas sargybiniui įteikė identifikavimo kortelę su užrašu Smersh – iš pradžių pluta, o paskui išskleista forma – sargybinis nenorėjo leisti Semjono.

      – Negaliu to praleisti be savo vyresniojo! – baimingai, bet kartu ir ryžtingai pasakė jis. – Įsakymas!

      – Na, tada švilpkite vyresnėliui, – taikiai pasakė Martynokas.

      Netrukus pasirodė niūrus vyresnysis leitenantas ir įtariai spoksojo į Martynką.

      – Kas tai? – suriko jis. – Ko tau reikia?

      Semjonas tylėdamas padavė jam asmens dokumentą. Sąmoningas niūrumas tuoj pat dingo iš vyresniojo leitenanto veido.

      – Klausau jūsų, drauge leitenante, – pasakė jis. – Ar galiu tau kuo nors padėti?

      «Galite», – pasakė Martinokas. – Įleisk mane į vidų ir surask vietos pokalbiui. Lauke šalta. Žiema!

      – Ak… – vyresnysis leitenantas žvilgtelėjo į merginą šonu.

      – Su manimi, – trumpai pasakė Martynokas.

      – Suprantu, – pasakė vyresnysis leitenantas. – Prašau sekti mane.

      Nuvedė juos į pastatą, kuriame sėlino uniformuoti vyrai. Čia buvo ir vyrų, ir moterų.

      – Štai, – parodė vyresnysis leitenantas, atidarydamas duris. – Niekas tau čia netrukdys. Ar tau dar ko nors reikia?

      – Dar nieko, – atsakė Semjonas. -Jei manęs prireiks, aš tau paskambinsiu. Tik tuo atveju, neikite per toli.

      – Suprantu, – pasakė vyresnysis leitenantas ir atsargiai uždarė už savęs duris.

      «Visi taip tavęs bijo», – ramiai pasakė mergina. «Šis vyresnysis leitenantas net išbalo iš išgąsčio.

      – Ar tu manęs nebijai? – paklausė Semjonas.

      – Ne, – ramiai atsakė mergina. – Kodėl turėčiau tavęs bijoti? Aš nesu šnipas.

      Semjonui patiko šis atsakymas ir jis nusišypsojo. Apskritai ši mergina jam vis labiau patiko. Jis net mintyse pagyrė save, kad atkreipė į ją dėmesį. Galų gale, jis galėjo to nepasukti…

      «Mums reikia pasikalbėti», – pasakė jis.

      – Apie ką?

      – Apie vieną labai įdomų reikalą. Kitaip tariant, mums reikia jūsų pagalbos.

      – Mano? – patikslino mergina.

      – Taip, tai tavo, – patvirtino Semjonas.

      – Kam turėčiau padėti? – paklausė mergina, o Semjonui šis klausimas taip pat patiko, nes tai buvo klausimas iki galo – be jokio meilės ir kitų damų dalykų.

      – Mes, – atsakė Semjonas. – Tai yra, Smerša. Ir konkrečiai man.

      Į tai mergina visiškai nieko nesakė, tik ramiai laukdama pažvelgė į Semjoną.

      «Pirmiausia susipažinkime», – pasakė Martynokas. – Negaliu pakęsti kalbėjimo per stalą ar stovėjimą priešais. Tokie pokalbiai mane erzina dėl savo paprastumo… Mano vardas Semjonas.

      «Pavlina», – prisistatė mergina, stabtelėjo ir pridūrė: «Pavlinos bučinys». Įvardink savo poziciją?

      – Nereikia, – mostelėjo ranka Semjonas. – Kam man reikia tavo pareigų? Man reikia dar kažko… Jūsų pagalbos. «Taip, atsisėsk», – jis parodė į kampe stūksančią senamadišką sofą. – Pakalbėkim… O, kokie baldai – nieko panašaus gyvenime nemačiau! Užsienyje supjaustyti! Nieko minkštesnio už medinį suolą gyvenime nesu matęs. Neturėjau galimybės dėl savo gyvenimo paprastumo.

      Pavlina nusišypsojo pirmą kartą – ir tada tik iš lūpų kraštų. Atrodo, kad paprastumas, kuriuo Martynokas reiškė emocijas, ją džiugino. Ji priėjo prie sofos ir atsisėdo ant jos krašto. Semjonas trypčiojo aplinkui ir atsisėdo kitame sofos gale.

      – Taip, padėk, – pradėjo Semjonas. – Padėti Smeršui ir man asmeniškai. Štai toks dalykas…

      Per visą istoriją Pavlina neištarė nė žodžio. Ji tiesiog sėdėjo ant sofos ir tyliai klausėsi.

      – Štai, – užbaigė savo istoriją Semjonas. – Tokia situacija. Be tavęs, žinai, tai neįmanoma. Ne, žinoma, tai įmanoma ir be jūsų, bet tai bus įsilaužimo darbas. Tačiau negalime leisti, kad įsilaužtų. Nes mes išgąsdinsime savo paukščius, jei susimaišysime. Turime būti tikimi. Galime neturėti kitos progos atlikti spektaklį.

      – Suprantu, – ramiai pasakė Pavlina. – Noriu daugiau sužinoti apie savo vaidmenį.

      – Taip, vaidmuo, tiesą sakant, paprastas – ir tavo, ir mano. Aš esu linksmas sovietų karininkas, jūs mano jaunoji. Pakviečiau tave į restoraną. Įprastas dalykas. Sėdime, apsimetame, kad vaikštome, gurkšnojame ir žiūrime. O kai tik mūsų klientai išeina iš restorano, mes, nepastebėti, sekame paskui juos. Nepastebimai, tai labai svarbu! Tiesą sakant, kitas mūsų žmogus prisiriš prie jų, o jūs ir aš būsime tarsi atsarginiai.

      – Kam? – paklausė Pavlina.

      – Ir tada, kad šį žmogų galima pajausti. Ir jei jie užuodžia, jie gali bandyti atsikratyti arba supainioti savo pėdsakus. Tai yra, pabėgti į skirtingas puses.

      «Taip, aš suprantu», – pasakė Pavlina.

      «Tai nuostabu», – su palengvėjimu pasakė Semjonas. «Priešingu atveju turėčiau pasakyti ilgą ir pamokančią kalbą. Ir tokios kalbos mane vargina. Dabar štai kas. Ar gali šaudyti?

      – Ugnis? – Pavlina pirmą kartą pažvelgė į Semjoną nustebusiomis akimis. – Į ką šaudyti?

      – Iš principo, – atsakė Semjonas. – Iš pistoleto.

      – Taip, aš galiu…

      – Tai gerai, – nusišypsojo Semjonas. – Aš neturiu omenyje, kad turėsime šaudyti į visas puses. Tai aš tik tuo atveju… Nežinoma, kaip viskas gali pasisekti. Todėl ir paklausiau apie šaudymą.

      «Suprantu», – atsakė Pavlina.

      – Ir tada aš turiu dar vieną klausimą. Ar turi suknelę?

      – Kokią suknelę? – sutrikusi paklausė Pavlina.

      – Nuostabu. Pilietinis», – paaiškino Semjonas.

      – Kam?

      – Tada, jei eisi į šį prakeiktą restoraną su seržanto uniforma, vėlgi, tai bus liūdnas įsilaužimas. Viskas bus akivaizdžiai matoma, juk ar sovietų senoliai, net gražios merginos, vaikšto į lenkų restoranus? Matai, jie nevaikšto. Bet jei pasipuošite prašmatnia civiline suknele, tai visai kitas reikalas! Tada mūsų serenada СКАЧАТЬ