Slapta koncentracijos stovykla. Edgars Auziņš
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу Slapta koncentracijos stovykla - Edgars Auziņš страница 6
«Taip, atrodo, kad reikalas gerai žinomas», – pasiūlė Kirilas Černychas. «Ji yra vokiečių šnipė, tai faktas». Anksčiau ji dirbo gestape, dabar ji dirba kitam. Arba vis dar ant jo, bet per trečiąją šalį. Per tą lenką… Jis, vadinasi, duoda jai užduotis, ji jam atsiskaito. Neįmanoma, kad vokiečiai, besitraukdami, nepaliktų čia savo agentų. Taigi ji tokia agentė.
«Gal taip ir yra», – susimąstęs pasakė Macharinas. – O gal kaip nors kitaip. Nes ji elgiasi pernelyg atvirai. Galima sakyti – viskas per akis, nuo galvos iki kojų. Kažkaip ne visai šnipiška…
– Ir labai panašus į šnipą! – nesutiko Martinokas. «Žinote, saugiausia slėptis, kai matote.» Niekas nepagalvos, kad tu slepiasi, vadinasi, niekas į tave nekreips dėmesio. Tai vadinasi… po velnių, pamiršau žodį!
«Tai paradoksas», – pasiūlė Mazharinas.
«Gal tai paradoksas», – sutiko Martynokas. – Dėl paprasto auklėjimo sunkiai prisimenu visokius gudrius žodžius.
– Taip, bet mūsų lenkas vis tiek atkreipė į ją dėmesį! – nenorėdamas pagaliau susitarti su Martynoku, – pasakė Macharinas.
– Na ir kas? – nusijuokė Martinokas. – Ar daug tokių žmonių kaip šis lenkas? Jis buvo vienintelis rastas. O visi kiti praėjo pro šalį. Ne, jei ketinate slėptis, tada slėpkitės matomiausioje vietoje! Niekada neatspėsite! Ši ponia gerai apsigyveno. Atrodo, kad tai aiškiai matoma, bet atrodo, kad tai nematoma.
– Ką darysime dėl šio paradokso? – paklausė Černychas.
«Seksime paskui juos, o sekmadienį paimsime juos visus iš karto», – sakė Mazharinas. – Ir ponia, ir jos kompanionas, ir padavėjas. Manau, kad tai pats teisingiausias sprendimas.
– Kodėl iš karto jų nepaėmus? – paklausė Černychas. – Tarkim rytoj?
– Na, tai paprasta! – susiraukė Macharinas. «Turime žinoti, kur jie gyvena». Siekiant atlikti kratą jų skylėse tuo pačiu metu kaip ir areštas. Kitu atveju įsivaizduokite: mes juos paimsime, bet jie bus užsispyrę ir nenorės pasakyti, kur gyvena. Ir kol jie priešinasi, kažkas, apie kurį nė neįsivaizduojame, įneš į jų namus švarą. Tai yra, jis paslėps viską, kas gali mus sudominti. Ir tada kas? Ir tada turėsime paleisti visą šią trejybę ir net jos atsiprašyti. Taigi mes turėsime įrodymų prieš juos. Bent jau kai kurie, bet vis tiek bus. Paieškų metu, o juo labiau netikėtai paieškų metu, visada galima rasti ką nors įdomaus ir vertingo. Tu žinai.
– Taip, žinoma, – linktelėjo Černychas. – Tai vadinama netikėtumo efektu.
«Kiekviename žmoguje galite rasti kažką gero, jei jį tinkamai ieškote! – paskelbė Semjonas Martynokas. – Liaudies išmintis! Bet čia mano sumaištis, broliai. Jei ketiname samdyti padavėją, būtų gera mintis ir jį stebėti. A? Kažkodėl šį darbuotoją netekome iš akių. Ir tai yra netvarka.
– Tai tiesa! – Macharinas trenkė sau į kaktą. – Padavėjas! Jis visai neseniai įsidarbino restorane, tik jis ir niekas kitas aptarnauja tą pačią gražuolę ir jos džentelmeną…
«Štai apie ką aš kalbu», – pritarė Martynokas. – Įtartinas žmogus, šis padavėjas. Visai kaip ta gražuolė su savo vaikinu. O tai reiškia, kad… – nebaigė Martynokas ir išraiškingai pažvelgė į Machariną.
– Taip, – sutiko Maharinas. «Mes taip pat turėtume jį stebėti». Kirilai, tai tavo užduotis.
– Suprantu, – linktelėjo Černychas. – Stebėsime.
Jie nutilo. Kiekvienas galvojo apie savo dalykus, o tuo pačiu visi galvojo apie tą patį.
– Ir vis dėlto, ką šiuo metu turime dėl to? – pagaliau paklausė Martynokas.
«Taigi pasakyk mums», – nusišypsojo Maharinas.
– Aš tau pasakysiu, – sutiko Martynokas. – Visose smulkmenose. Taip sakant, faktų patiekalas su padažu iš mūsų fantazijų. Beje, tai irgi populiarus posakis. Prieš karą šlovingame Odesos mieste pažinojau restorano savininką. Na, tai buvo jo mėgstamiausia išraiška. Bet kur dabar yra tas restorano savininkas ir ar jo mielas restoranėlis vis dar yra? – atsiduso Martinokas. – Manau, kad ne. Nes visas pasaulis apverstas aukštyn kojomis. Na, gerai, ką mes galime pasakyti apie tai?
Jis stabtelėjo, rinkdamas mintis, atsistojo, ištiesė pečius, vaikščiojo aplinkui, netgi sušoko kažką panašaus į veržlų trumpą stepo šokį. Ir tik po to pasakė:
– Na, ką mes turime šiuo metu? Ir šiuo metu tai yra tai, ką mes turime. Yra tam tikra artima grupė – mažiausiai trys įtartini asmenys. Tai reiškia gražią ponią, jos vaikiną ir padavėją su jais. Įprasta jų susitikimų vieta yra restoranas «Golden Dove», kur jie susitinka trečiadieniais ir sekmadieniais devyniolika nulio. Kartoju: tik trečiadieniais ir sekmadieniais ir kiekvieną kartą lygiai septintą vakaro! Kas tai yra? Kažkoks meilės pasimatymas? Ne, kaip sakydavo kitas mano ankstesnių laikų draugas. Į pasimatymą dažniausiai įprasta vėluoti, susitikti skirtingomis dienomis ir skirtingu laiku… Ar aš teisus, ar klystu?
«Tu teisus», – pasakė Maharinas.
– O tada – leiskite tęsti savo oratoriją, kaip mėgo sakyti mano trečioji prieškario pažįstama. Iš mūsų malonaus lenko žodžių žinome, kad prieš tai ponia susitiko su kitu džentelmenu – tam tikru gestapininku Kaufmanu, apie kurį Krokuvoje sklandė baisiausi gandai, ir, kaip suprantu, ne be reikalo. Ir susitikome – lygiai tuo pačiu grafiku ir lygiai toje pačioje vietoje. Ir ką mes galime pasakyti apie visus šiuos stebuklus?
Ir Martynokas paeiliui žiūrėjo į Machariną ir Černychą. Ir kadangi jie neatsakė į jo klausimą, jis tęsė:
– Ir mes galime pasakyti tai. Labai gali būti, kad turime reikalų su fašistine šnipų grupe. Vieningi, sumanūs, įžūlūs ir pan. O restoranas «Golden Dove» yra nuolatinė jų susitikimų vieta. Taip sakant, saugus namas, kuriame jie aptarinėja savo reikalus. Koks tai verslas, žinoma, kol kas nežinome. Žinome tik tai, kad šioje grupėje yra mažiausiai trys žmonės: niūri ponia, jos vaikinas ir padavėjas…
– Keturi, – pasakė Černychas.
– Kas yra keturi? – nesuprato Martynokas.
«Grupėje yra ne trys, o keturi žmonės», – paaiškino Černychas. – Manau, kad taip… Užmiršome restorano savininką. Koks jo vardas? – Kirilas klausiamai pajudino pirštus.
«Panas СКАЧАТЬ