Slapta koncentracijos stovykla. Edgars Auziņš

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Jadvygą.

      …Pavlina pasirodė maždaug po pusvalandžio. Semjonas pažvelgė į ją, ir jo lūpos nevalingai drebėjo. Nes tai buvo ne Pavlina, o kažkas kitas. Prieš jį stovėjo liekna, didelėmis akimis, šviesiaplaukė mergina ir iš gėdos nežinojo, kur dėti rankas. Ji vilkėjo blyškiai mėlynos spalvos civilinę suknelę, ant galvos – tokios pat spalvos pūkuotą beretę, ant kojų – lengvus ir elegantiškus žieminius batus, o ant rankos – lengvą paltą su kailiniu pamušalu. Ir visa tai tiesiog nuostabiai tiko Pavlinai, todėl ji tapo neatpažįstama.

      «Pasirodo, ji tokia graži…» Semjonas nevalingai pagalvojo. «Ar įmanoma kovoti, kai esi toks gražus?..» O Semjonas negalėjo galvoti apie nieką kitą, dabar jis buvo kupinas ne minčių, o jausmų ir emocijų. Tačiau parduotuvės savininkas, pamatęs pasikeitusią Pavliną, tiesiog apsidžiaugė.

      – O, kokia graži ponia! – sušnibždėjo aukštu balsu. – Ką turi omenyje – gražūs civiliai drabužiai! Kaip tai keičia žmogų, ypač jei tai jauna graži moteris! Manau, pareigūnas su manimi sutiks! Ar sutinki su manimi? – pažvelgė į Martinoką.

      – Ką? – Semjonas pabudo. – O, taip… Gražūs civiliai drabužiai… Žinoma…

      – Čia… – dvejodama tarė Pavlina.

      – Kiek aš tau skolingas? – Semjonas paklausė parduotuvės savininko. Be to, jis to klausė su pastangomis, nes dabar nenorėjo su niekuo kalbėtis, o norėjo pažvelgti į transformuotą Povą. Žiūrėk ir žiūrėk, nenuleisdamas akių ir nesakydamas jokių žodžių, nes dabar visi žodžiai pasaulyje buvo pertekliniai.

      – O, tokių drabužių kaina nemaža! – sušuko žmogelis. «Nes jūs patys matote, koks čia grožis ir kaip jauna ponia persirengė tokiais drabužiais! Bet rusų karininkų džentelmenams ir tokiai gražiai panelei aš pasiruošęs padaryti nuolaidą. Didelė nuolaida! Sutinku parduoti viską už pusę kainos!

      «Taigi tu derėsisi», – nepatikliai nusišypsojo Martynokas.

      – O, nesakyk man tokių žodžių! – paprieštaravo parduotuvės savininkas. – Nes ne viskas šiame pasaulyje matuojama pinigais. Ar pareigūnas sutinka su manimi? Galiu atsiskaityti tiek zlotais, tiek sovietiniais rubliais. Kaip džentelmenas nori.

      Tiesą sakant, Semjonas mokėjo derėtis, nes nuo vaikystės turėjo užsidirbti sau centą ir žinojo jo vertę. Tačiau dabar taip nebuvo. Dabar prieš jį stovėjo beveik nepažįstama mergina, vardu Pavlina, ir droviai slinko iš kojos ant kojos. Gražiausia mergina pasaulyje – Semjonas tuo buvo nepajudinamai įsitikinęs. Taigi jis netyčia įsikišo į kišenę ir, neskaičiuodamas, išsitraukė saują suglamžytų kupiūrų. Atrodo, čia buvo sumaišyti rubliai ir zlotai. Ir įstūmė juos į parduotuvės savininko rankas.

      – Barzo Zenku! – šeimininkas iš džiaugsmo net perėjo į lenkų kalbą. Panašu, kad Semjonas abejingai davė savininkui daug daugiau pinigų, nei buvo verti pirkiniai. «Pani nori išeiti iš parduotuvės naujais drabužiais, o gal nori persirengti? Jei nori persirengti, tai Yadviga gražiai supakuosi visus pirkinius!

      «Pani nori persirengti», – pasakė Semjonas.

      – O aš suprantu! – iškart sutiko parduotuvės savininkas. – Karas dar nesibaigė, o ponia yra rusų karininkė. Jadzia, padėk panelei.

      Pavlina vėl nuėjo už ekrano ir netrukus išėjo apsirengusi sena kareivio uniforma. Ji rankose nešė keletą gražių dėžučių.

      «Taip, karas!..» – atsiduso parduotuvės savininkas. – Karas turi savo veidą, ir tai labai baisus veidas! Manau, pareigūnas suprato, ką norėjau pasakyti.

      Šį kartą parduotuvės savininko žodžiai nuskambėjo liūdnai, todėl nuoširdžiai.

       * * *

      Jie tylėdami ėjo atgal. Pavlina tylėjo, Semjonas tylėjo. Kiekvienas iš jų turėjo savo priežastį tylėti. Pavlina tylėjo, nes jai niekada neteko ne tik dėvėti, bet net pasimatuoti tokių gražių apdarų. Be to, juos pirko ne ji, o jai visiškai nepažįstamas jaunuolis. Žinoma, ji suprato, kad tai būtina, kad ši apranga iš esmės yra ne apranga, o kažkas panašaus į sceninį kostiumą, ir kad rytoj, pasipuošusi, ji eis su šiuo jaunuoliu į restoraną ir apskritai. būtų ne restoranas, o kažkoks scenos panašumas, kur ji atliks jai skirtą vaidmenį prieš publiką, kurios galbūt net nepamatys, bet vis tiek – tie žiūrovai bus ten, ir jie stebės Pavlinos pasirodymą akys pilnos neapykantos, nes jie bus ne patys žiūrovai – jie bus priešai. Pavlina visa tai puikiai suprato, bet jos gėda niekur nedingo.

      Bet kodėl Semjonas tylėjo, buvo sunkiau suprasti. Apskritai jis pats nesuprato savo tylėjimo priežasčių. Jis tik vaikščiojo ir tylėjo, o prieš jo akis stovėjo liekna, susigėdusi mergina didžiulėmis mėlynomis akimis, pasipuošusi suknele ir berete, dėl kurios ji tapo pačia pirmąja gražuole pasaulyje.

      «Niekada viso šito nenaudojau…» Pavlina pirmoji prabilo ir papurtė dėžutę, kurioje, matyt, buvo visokių kvepalų. «Aš net nežinau, kaip teisingai pasidaryti makiažą».

      – Viskas gerai, mano draugai tave išmokys! – atsakė Semjonas. Jis džiaugėsi, kad Pavlina bent apie ką nors kalbėjo. – Jie tokie gyvi!

      – O, jie išmokys! – Pavlina išsišiepė, nutilo ir pridūrė: – O kaip jie pavydės!

      – Nieko, – šyptelėjo Semjonas. – Tai geras pavydas. Tegul jie pavydi. Pavydėti grožio nėra nuodėmė.

      – Ką su visu tuo daryti, kai spektaklis baigiasi? – paklausė Pavlina.

      – Ko tik nori, – gūžtelėjo pečiais Semjonas.

      – Štai kaip yra, – mergina pažvelgė į jį. «Ir tada aš viską atiduosiu merginoms». Jie bus laimingi!

      Semjonui šie žodžiai taip nepatiko, kad jis net sustojo.

      – Kodėl merginos? – jis paklausė. – Ar tau pačiam to neprireiks?

      – Kam man viso to reikia? – Pavlina gūžtelėjo pečiais.

      «Kai baigsis karas, – ne iš karto atsakė Martynokas, – tada gal jų prireiks. Kaip tu visą šitą grožį apsivilksi, kaip tu pasirodysi prieš… na, nežinau… prieš ką nors!

      – Taip, aš neturiu kam savęs parodyti! – nekaltai atsakė Pavlina.

      – Kaip niekam nepastebėjus? – Semjonas pamažu grįžo prie įprastos, linksmos nuotaikos. – Pavyzdžiui, priešais mane. Kodėl gi ne? Aš tikrai tai įvertinsiu!

      Pavlina nieko nesakė, tik pažiūrėjo į Semjoną.

      «Na, štai mes», – pasakė Semjonas. – Taigi, taip. Rytoj lygiai šešioliktą ateisiu pas tave. Tiksliau, aš užsuksiu. Iki to laiko turėtumėte būti pasiruošę. Tai yra, pasipuošę, pasipuošę ir visas tas džiazas. Jei valdžia susidomės, kam skirtas toks kaukių balius, sakyk, kad «Smersh» taip užsakė. Ir niekam daugiau nieko nesakyk. Nei kur eisi, nei su niekuo, nei pagal poreikius – niekam nieko!

      «Taip, aš suprantu», – linktelėjo Pavlina.

      «Tai nuostabu», – СКАЧАТЬ