Slapta koncentracijos stovykla. Edgars Auziņš
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу Slapta koncentracijos stovykla - Edgars Auziņš страница 10
– Bet…
«Apsieikime be «bet», – šypsojosi Semjonas. – Ką su tuo turi visokie «bet», jei reikia susitvarkyti? Geriau pasakykite man pagrindinį dalyką – ar sutinkate mums padėti?
– Taip, – atsakė Pavlina, tik šiek tiek dvejodama.
– Puiku! – Semjonas pliaukštelėjo sau per kelį ir pakilo nuo sofos. – Taigi, taip. Dabar tu ir aš einame pas tavo viršininką, ten pasakau jam keletą įdomių žodžių, po kurių einame tiesiai į buržuazinę parduotuvę naujų drabužių. O mums viskas bus gerai ir puiku!
«Neturiu pinigų naujiems dalykams», – dvejodama pasakė Pavlina.
– Na, čia tokia nesąmonė! – Semjonas nerūpestingai mostelėjo ranka. – Aš turiu pinigų. Ir mūsų brangūs rubliai, ir Lenkijos zlotai!
– Bet…
– Ir vėl «Bet»? – Semjonas nusijuokė. – Pabandykime apsieiti be šio žodžio. Geriau jį pakeisti žodžiu «privalai».
– Ar visi «Smersh» tokie turtingi, ar tik jūs? – paklausė mergina.
– Žinoma, tik aš! – Semjonas nusijuokė. – Visi kiti visiškai tuščiagalviai ir valkatos. Taip, pamatysite patys, kai juos sutiksite! Baisus vaizdas! Na, kur tavo viršininkai? Nuveskite mane pas jį, aš noriu pasakyti jam keletą švelnių žodžių!
* * *
Martynokas tikrai greitai susitarė su viršininkais – tereikėjo pateikti asmens dokumentą su užrašu «Smersh».
– Ar ketini amžiams atimti mūsų kovotoją, ar sugrąžinsi ją atgal? – paklausė valdžia.
– Ir štai kaip išeis! – linksmai atsakė Semjonas. «O kas, jei ji mums taip patinka, kad norime, kad ji liktų su savimi amžinai». Ji rimta mergina. Na, mes irgi rimtai. Taigi viskas įmanoma.
Išgirdusi tokius žodžius, vadovybė tik purto galvas, ir tuo pokalbis baigėsi.
– Įsakymas! – Semjonas pasakė Pavlinai. – Jūsų viršininkai neturi nieko prieš. Tiesa, pagaliau apsiverkiau. Jis sako, kad mes prarandame tokį kovotoją seržanto majoro Pavlinos asmenyje… pamiršai, kokia tavo pavardė?
– Pabučiuok.
«Tai geras vardas», – pritariamai pasakė Martynokas. – Man patinka. Tokia pavardė kelia ramybę. Ramybė, tyla ir jokio karo. Tarsi kažkas grotų akordeonu kur nors vakare ant griuvėsių.
– Ką jums rodo jūsų pačios pavardė? – šį kartą atviriau nusišypsojo Pavlina.
– Mano? – Semjonas atsiduso. – Manau, kad mano pavardė kilusi iš žodžio «martynas». Tai paukštis, kaip didelis žuvėdra. Baisiai žalinga ir kvaila. Ir taip pat išdykęs. Taigi aš negaunu jokio malonumo iš savo pavardės.
Taigi, kalbėdami, jie ėjo pirma pasitaikiusia Krokuvos gatve. Gatvė, galima sakyti, buvo nepažeista; jos beveik nepaveikė pastarieji sprogdinimai ir artilerijos apšaudymai. Netrukus jie pamatė didelį pastatą su dideliais stikliniais langais.
– Štai, – sustodamas pasakė Martinokas. – Tai turi būti buržuazinė prekybos įstaiga. Teisingai, taip ir yra. Žiūrėk, net pasipuošusi manekenė kyšo už stiklo. Na, eikime į vidų, ar ne?
Vos jiems įėjus, prie jų iškart pririedėjo mažas plikas vyriškis. Semjono nuostabai, mažasis žmogelis kalbėjo rusiškai, gana aiškiai ir teisingai.
– APIE! – plonu, skardžiu balsu suriko žmogelis. – Panova, rusų karininkai! Teisingai pasielgei, įeidamas į mūsų kriptą… mūsų parduotuvę! Kitos tokios parduotuvės visoje Krokuvoje nėra, galite tuo įsitikinti. Ką iš mūsų nori nupirkti ponų pareigūnai? Vyriškas kostiumas? Moteriška suknelė? Turime abu! Pati geriausia kokybė! Iš Paryžiaus! Viso ko geriausio ponams ir ponioms! Nes jūs esate herojai, o kas dabar nutiktų mums, jei ne jūs!
Net Semjonas buvo šiek tiek sutrikęs dėl tokio žodžių srauto, o Pavlina buvo visiškai pasimetusi. Tuo tarpu vyras toliau kažką barškėjo ir pakaitomis griebė Semjoną ir Pavliną už rankų, bandydamas juos nutempti gilyn į savo parduotuvę.
– Tikrai tiesiai iš Paryžiaus? – palaukęs akimirkos, kai žmogelis sekundę nutilo, paklausė Semjonas. – Kur Paryžius, o kur tavo Krokuva…
– Matau, kad pareigūnas manimi netiki? – įsižeidęs žmogelis nusišypsojo. – Na, tada pareigūnas gali savo akimis pasižiūrėti į prekes! Ir ponia pareigūnė taip pat. Ir net pasimatuoti drabužius, kurie patiks džentelmenams! Ką jie sako Rusijoje? Jie neima pinigų už žiūrėjimą – taip atrodo?
«Tu taip gerai kalbi rusiškai…» – pastebėjo Martynokas.
– O, tai atskira ir, pasakysiu, liūdna istorija! – mostelėjo ranka žmogeliukas, parodydamas, kad dabar šia tema kalbėti nenori. – Taigi, ką norėtumėte nusipirkti? Ką nors sau? Dėl panelės?
– Dėl panelės, – nevalingai nusišypsojo Semjonas. – Kokia graži suknelė, tada paltas ar lietpaltis… na, kad būtų šilta, o paskui…
Semjonas nutilo ir kritiškai pažvelgė į šalia jo tyliai stovinčią Pavliną. Ji buvo apsirengusi visais kareiviškais drabužiais – ilgu paltu, dėvėta kepurėle su auskarais, o ant kojų buvo aulinukai – nors ir ne brezentu, o chromu, bet vis tiek toks apdaras, Semjono nuomone, atrodė labai liūdnai. Ir – nesvarbu, atsižvelgiant į užduotį, kurią turėjo atlikti Pavlina.
«Ir taip pat, – pakartojo Martynokas, – panelei reikia gražių batų. Ir taip pat gražus galvos apdangalas. Ir kažkas tokio… – čia Semjonas nerado tinkamo žodžio ir tik perbraukė ranka per veidą, parodydamas, kad, be viso kito, jam reikia ir kosmetikos.
– O, aš suprantu pone pareigūne! – entuziastingai sušuko žmogelis. – Ir aš suprantu pareigūną! Karas baigiasi, o ponia nori būti graži!
«Štai tiek», – patvirtino Martynokas. – Taigi, ar turite tokį asortimentą?
– Rusijos karininkų ponams – yra visko, ko ponai nori! – sumurmėjo žmogelis. – Kaip mes galime ką nors neigti savo gynėjams ir išvaduotojams! Jadzia! – sušuko jis kažkur giliau į parduotuvę. – Kur tu esi? Tada pas mus atėjo rusų karininkai!
Mergina iškart atėjo į skambutį.
«Jadvyga, mano dukra ir mano padėjėja», – pristatė mergaitę mažasis žmogelis. – Jadzia, ši ponia nori gražiai apsirengti. Pasiimk ją su savimi ir daryk viską teisingai. Pone, pareigūne, jums teks palaukti. Ką daryti – moteriškam grožiui reikia kantrybės! O gal džentelmenas irgi nori nusipirkti sau…
– Jis nenori, – pertraukė mažąjį žmogutį Semjonas. – Mes aprengsime damas.
– O, СКАЧАТЬ