Slapta koncentracijos stovykla. Edgars Auziņš
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу Slapta koncentracijos stovykla - Edgars Auziņš страница 7
– Taip! – sušuko Martynokas. – Veikia kaip saugaus namo savininkas.
– Tikriausiai, – linktelėjo Černychas.
«Na, tai logiška», – sakė Mazharinas. – Restorano savininkas dažniausiai pažįsta visus savo nuolatinius klientus. O dama su savo vaikinu daug pastovesnė! Na, įtraukime savininką į sąrašą.
– O kas jį stebės? – paklausė Martynokas. «Mūsų personalas visiškai išdžiūvo».
– Kam sekti jį? – atsakydamas paklausė Macharinas. «Mažai tikėtina, kad jis ką nors žino apie šią ponią ir jos džentelmeną». Jo numeris šešioliktas – laiku parūpinti susitikimo vietą. Na, ir, manau, vykdykite keletą kitų nedidelių ponios ar jos džentelmeno nurodymų. Tarkime, pasamdykite tinkamą žmogų padavėjui dirbti.
«Sąžiningai, neįsivaizduoju, kokį vaidmenį gaujoje atlieka šis padavėjas», – gūžtelėjo pečiais Martynokas. – Pasirodo, verslu užsiima visi: ir ponia, ir jos ponas, ir restorano savininkas. O kam tas padavėjas?
– Na, gali būti įvairių poreikių, – gūžtelėjo pečiais Maharinas. «Galbūt jo reikia atsargai». Pavyzdžiui, prireikus pridengti damą su džentelmenu. Ar tai gali būti? Manau, kad gali. Yra dar vienas svarstymas. Jis yra kontrolierius.
– Koks čia valdiklis? – nesuprato Martynokas, o tada jam pasirodė: – Ak, aš suprantu! Taip sakant, aukštesnės valdžios atstovas! Už griežtą kontrolę! Kad žmonės apačioje neatsipalaiduotų!
– Kažkas panašaus, – linktelėjo Maharinas.
– Tai infekcija! – sumurmėjo Martinokas. – Viskas jiems nustatyta. Ir tuo pat metu jie trypia beveik akivaizdoje! Tai mane labiausiai nervina!
«Tu pats sakei, kad geriausia slėptis matomiausioje vietoje», – šypsojosi Mazharinas.
«Tai sakau ne aš, o liaudies išmintis», – šyptelėjo Martynokas. – Na, ar rytoj turėsime smagią dieną? O gal linksmas vakaras?..
3 skyrius
Iki trečiadienio vakaro dar buvo likę nemažai laiko, o tai buvo gerai. Nes reikėjo atlikti daug parengiamųjų darbų. Pirmiausia turėtumėte apgalvoti operaciją ir išanalizuoti savo veiksmus. Mazharinas buvo laikomas pagrindiniu analitiku mažoje Smerševo grupėje. Jis buvo ramus, kruopštus žmogus, niekada nepriimantis skubotų sprendimų, kiekvienas sprendimas buvo subalansuotas ir patikrintas. Visi kiti grupės nariai – impulsyvus ir nekantrus Semjonas Martynokas, melancholiškasis Kirilas Černychas, kryptingas ir nelankstus Chausas ir Zarečnevas – buvo labiau atlikėjai nei analitikai. Nors, žinoma, jie taip pat mokėjo galvoti. Be gebėjimo mąstyti Smerše nėra ką veikti, toks įgūdis, ko gero, yra pagrindinis smerševiečio ginklas.
Taip, Chausas ir Zarečnevas… Jų net negalėjo prisiminti, nes nei Chauso, nei Zarečnevo dabar grupėje nebuvo. Jų buvo tik trys – pats Mazharinas, Martynokas ir Černychas. Tai buvo jėgų pusiausvyra, ir patinka tai ar ne, į tai reikėjo atsižvelgti.
Taigi, pagalvojo Mazharinas – lėtai, kruopščiai, stengdamasis nepraleisti akimirkų ir niuansų, net menkiausių ir nereikšmingiausių. Ką jis galvojo? Apie įtartinus keturis žmones, kas dar? Tai yra apie gražią damą, nuolatinę jos kompanionę, padavėją ir restorano «Golden Dove» savininką.
Ne, jis jų dar nelaikė nei vokiečiais, nei kieno nors kito šnipais; jis neturėjo tam įrodymų. Buvo tik įtarimai, o tuo rimti ir pagrįsti įtarimai, bet įtarimai nėra įrodymas. Dar reikėjo gauti įrodymų. Ir įvairiais būdais ir būdais.
Taigi. Naciams okupavus Krokuvą, ta įdomi ponia nuolat susitikdavo su Kaufmanu, vienu iš pagrindinių Krokuvos gestapo pareigūnų. Ir kadangi Kaufmanas užėmė svarbias pareigas Krokuvos gestape, tai reiškia, kad reikalas, kurį jis aptarė su ponia, buvo svarbus. Aukštas gestapo laipsnis neišspręstų kai kurių smulkmenų, tam yra kiti žemesnio rango darbuotojai. Logiška? Logiška.
Jei taip, tada eikime toliau. Kad reikalas buvo svarbus, liudija ir tai, kad ponios ir Kaufmano susitikimai vykdavo reguliariai. Tai yra, tai buvo klausimas, kurio neįmanoma išspręsti vienu ypu. Matyt, tai buvo rimtas reikalas, kurį reikėjo spręsti žingsnis po žingsnio. Taip sakant, žingsnis po žingsnio.
Kas buvo šis verslas, Mazharinas, žinoma, nežinojo. Net nemaniau. Net nebandžiau spėlioti, nes spėjimas yra itin nepatikimas dalykas. Galite daryti prielaidas, jei nėra faktų. O kai nėra faktų, neišvengiamai turi susikurti paveikslą remdamasis savo fantazijomis ir spėjimais, perteikdamas juos faktais. Ir tai neteisinga, nes anksčiau ar vėliau spėlionės ir fantazijos tikrai nuves į tokias abstrakčias džiungles, iš kurių bus sunku ištrūkti.
Nors, žinoma, be prielaidų neapsieidavo. Pavyzdžiui: kokias problemas galėtų išspręsti tas pats Kaufmanas ir ta paslaptinga gražuolė? Susijęs su intelektu? Taigi gestapas nėra žvalgyba. Gestapas turi savo, dažniausiai vidines, užduotis. Žinoma, gestapas turi ir savo agentus, bet jie pirmiausia orientuoti į įvairiausių vidinių problemų sprendimą. Ir todėl, jei darysime prielaidą, kad graži moteris buvo asmeninis Kaufmano agentas, tada jis išsprendė su ja problemas, greičiausiai vidinio pobūdžio. Logiška? Atrodo logiška.
Jei taip, tada eikime toliau. Matyt, problemos, kurias Kaufmanas išsprendė padedamas savo agento, iš tiesų buvo tokio pobūdžio, kad jų nepavyko išspręsti iš karto. Ilgalaikės užduotys. Ir dabar tai buvo ne tiek spėlionės, kiek faktas. Mat artėjant Raudonajai armijai Kaufmanas dingo iš Krokuvos, bet gražuolė agentė liko. Ji liko nepaisant to, kad bet kurią akimirką ją buvo galima atpažinti ir atskleisti. Tai yra, iš esmės ponia žaidė all-in. Kada jie paprastai patenka į viską? Ir tada, kai nieko daugiau nebelieka. Tai yra, užduotis dar nėra iki galo atlikta, bet ją reikia atlikti bet kokia kaina, nepaisant visų rizikų.
Kita vertus, kas yra all-in žaidimas? Tai trumpalaikis žaidimas. Sužaidėte vieną kartą, žaidėte antrą kartą, o trečią kartą negalėsite ištraukti to paties numerio. Tai, galima sakyti, yra įstatymas. Ir jei taip, vadinasi, ponia ir jos palyda Krokuvoje ilgai neliks. Taigi mums reikia paskubėti. Tai yra, kuo greičiau griebkite damą ir visą jos palydą. Galutinis terminas – kitą sekmadienį.
Žinoma, per tokį trumpą laiką greičiausiai nesurinksite jokių įrodymų. Net ir tariama paieška gali nieko neduoti. Bet jūs taip pat negalite dvejoti. «All-in» žaidimas turi savo taisykles, kurios yra labai trumpalaikės.
Be to, vis dar yra keletas įrodymų. Ši ponia ilgai kalbėjosi su Kaufmanu. Žinoma, jei pasižiūri, tai jos bendravimas su gestapu nėra jos nusikalstamos veiklos įrodymas. Na, tarkime, ji bendravo, o kas? Galbūt jie yra įsimylėję. Kur čia nusikaltimas? Nors tuo pat metu Kaufmanas buvo vienas pagrindinių gestapo pareigūnų Krokuvos okupacijos metais. Tai ta pati liūdnai pagarsėjusi skaudanti vieta, kurią galima paspausti – ir belieka laukti, kaip ponia elgsis. Gal šito užteks. Na, pažiūrėsim.
Bet vis tiek, vis tiek… Kokia tai užduotis, kokia jos esmė? Na, Krokuvoje fašistų nebėra, bet užduotis lieka… O jei tik tai būtų susiję su žvalgyba, viskas būtų aišku ir paaiškinama. Nes Vokietijos žvalgyba, net ir dabartinėmis aplinkybėmis, Krokuvoje taip pat gali turėti savų interesų. Bet gestapas? Ko jis nori išlaisvintoje Krokuvoje?
* * *
Kaip tik tuo metu, kai Mazharinas СКАЧАТЬ