Slapta koncentracijos stovykla. Edgars Auziņš

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ su Kaufmanu ir kitais nuolatiniais restorano lankytojais. Taip, taip, lordo pareigūnai teisingai suprato: restoranas vis dar veikia, neužsidarė, todėl lordo pareigūnai gali bet kada ateiti ir ten bus labai laukiami. Tiesa, moterų restorane nebėra, kaip buvo valdant vokiečiams, bet ponų karininkai gali ateiti į restoraną su savo moterimis.

      – Vadinasi, sakai, kad šis Kaufmanas pabėgo, o ta moteris liko? – patikslino Macharinas.

      «Taip, taip», – patvirtino Janas Kitsakas. – Ji liko. Ir tai man atrodo keista. nesuprantu…

      – Kas čia nesuprantamo? – šyptelėjo Semjonas Martynokas. – Kai slampinėji, meilužėms nelieka laiko. Kas tokiais atvejais su savimi tempiasi gražuoles? Norėčiau, kad galėčiau čia išgyventi… Tai įprastas dalykas!

      – O ne! – karštai paprieštaravo Janas Kitsakas. – Ji nebuvo kochanė… meilužė. Ji buvo kažkas kita!

      – Kodėl taip manai? – Mašarinas primerkė akis.

      «Ji nepanaši į Kohanką», – abejodamas pasakė Janas Kitsakas. – Kohanki – jie visi atrodo vienodai. Nors jie nepanašūs vienas į kitą, vis tiek visi turi tą patį veidą. Manau, lordo pareigūnai supranta, ką noriu pasakyti. Tame restorane mačiau daug moterų… Tačiau ši moteris turi visai kitokį veidą. Visiškai kitoks…

      – Kas yra kitas? – paklausė Martynokas.

      – Na, dar kažkas… – lenkas bejėgiškai pajudino pirštus. – Jie atrodo kaip šunys. Taip, šunims. Kalbu apie vokiškas kohankas, kitų nemačiau. Kas parašyta ant šuns veido? Paklusnus savo šeimininkui. Paklusnumas… Taip yra su vokietėmis. Tačiau ši moteris turi visiškai kitokį veidą. Ant jo yra šalta… šalta. Ir dar – pyktis.

      «Tu sakei, kad ji graži», – suglumęs pasakė Semjonas Martynokas.

      «Šalta irgi gražu», – paprieštaravo lenkas. – Tik tai visai kitoks… grožis.

      – Na, kaip manai, kas ji? – paklausė Macharinas.

      – Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Janas Kitsakas. – Kas man apie tai pasakys? Bet aš manau, kad… Jei ji nėra apleista kochanė, ir jei ji apie ką nors kalbėjo su pačiu Kaufmanu, ir jei juos aptarnautų tas pats padavėjas, kuris taip pat dingo iš restorano, kai tik tavo kariuomenė įžengė į miestą, o jei Kaufmanas pabėgo, bet ji pasiliko, o dabar eina į restoraną su kokiu lenku, ir tai kiekvieną kartą ta pati lenkė, tada…

      «Visa tai labai įdomu», – lenkui užbaigė Mazharinas.

      «Taip, taip», – pritarė Janas Kitsakas. «Tai labai tsekavi… Štai kodėl aš atėjau pas tave pasakyti… Man nepatinka vokiečiai», – po pauzės pridūrė jis. – Man jie niekada nepatiko. Ir aš noriu tau padėti. Jei, žinoma, manimi tiki.

      – Kaip dažnai ši moteris ateina į restoraną su tuo lenku? – paklausė Macharinas.

      «Tas pats kaip su Kaufmanu», – atsakė Janas Kicakas. – Du kartus per savaitę. Visada tik du kartus per savaitę. Trečiadieniais ir sekmadieniais. Lygiai septintą valandą vakaro. Visada minutė į minutę. O kitomis dienomis – niekada.

      «Štai kaip yra», – susimąstęs pasakė Macharinas. – Bet tai tikrai įdomu. Visada minutė po minutės… Ir tomis pačiomis dienomis kaip ir anksčiau…

      «Teisingai», – pritarė Janas Kitsakas.

      – Ar juos visada aptarnauja tas pats padavėjas? – paklausė Černychas. – O gal kaskart vis kitaip?

      «Tas pats», – atsakė Yang. «Jis visai neseniai įsidarbino restorane, kai vokiečiai paliko miestą.

      – Kam priklauso restoranas? – paklausė Semjonas Martynokas. – Na, kas jame yra svarbiausias savininkas?

      – Pan Mironchak, – atsakė Janas.

      – O kas jis, šis ponas Mirončakas? – paklausė Martynokas.

      – Burva, – susiraukė Ianas. – Kaip ir visi savininkai. Jis mus nulupa tris kartus, bet sumoka tik porą zlotų.

      – Ar jis valdant vokiečiams buvo ir restorano savininkas? – paklausė Martynokas.

      – Taip, – atsakė lenkas.

      – Kokia šiandien diena? – Maharinas susiraukė, bandydamas prisiminti.

      – Atrodo, antradienis, – šyptelėjo Martynokas.

      «Taip, antra», – patvirtino Janas Kitsakas.

      «Taigi, rytoj ši moteris kartu su savo malonia lenke turėtų ateiti į restoraną», – pasitrynė kaktą Mazharinas. – Lygiai devyniolika nulis-nulis.

      – Tikriausiai, – gūžtelėjo pečiais Ianas. – Ji visada ateina trečiadienį ir sekmadienį. Kodėl ji neateina rytoj?

      – Ai… – pasakė Maharinas ir daugiau nieko nesakė.

      Jis gana ilgai tylėjo. Martynokas, Černychas ir Janas Kitsakas taip pat tylėjo. Jie suprato, kad Macharinas galvoja. Černychas ir Martynokas taip pat galvojo, o Janas, atrodo, taip pat galvojo apie kažką savo.

      – Ar tu dirbsi rytoj? – pagaliau paklausė Macharinas, atsisukęs į lenką.

      – Taip, – atsakė jis.

      – O tu juos pamatysi rytoj – tą moterį ir tą lenką, kuris bus su ja? – paklausė Macharinas.

      «Jei reikės, aš pažiūrėsiu», – sakė Yang. – Kai jie įeina į restoraną. Arba kai jie išeina iš restorano.

      «Taip, turėtume», – sakė Mazharinas. – Ir ne tik pamatyti, bet ir sekti ją. Sužinokite, kur ji eis iš restorano. Ar galėtum tai padaryti?

      – Aš? – nustebo lenkas.

      «Taip, tu», – pasakė Macharinas. – Sekti. Bet tik, supranti, slapta. Tai yra, kad nei ji, nei jos vaikinas nekreiptų į tave dėmesio. Ar gali susitvarkyti?

      – Aš? – dar labiau nustebęs pakartojo klausimą lenkas.

      – Na, ar nori mums padėti? – paklausė Mazharinas ir tuščiai pažvelgė į Ianą.

      – O taip! – atsakė Ianas. – Aš noriu tau padėti! Bet…

      – Ar nustebote, kad taip lengvai jumis pasitikime? – paklausė Macharinas.

      Į tai Ianas nieko nesakė, tik nuleido galvą ir išskėtė rankas.

      «Mes taip pat nemėgstame fašistų, kaip ir jūs», – nusišypsojo Macharinas. – O visa kita nesvarbu.

      Atrodo, kad šie žodžiai padarė įspūdį Janui Kicakui. Jis pakėlė galvą ir taip pat pažvelgė į Mazhariną.

      «Padarysiu, ko pareigūnas manęs paprašys», – tvirtai pasakė jis. – Tiesa, už tai galiu būti išmestas iš darbo. Nes СКАЧАТЬ