Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

Чтение книги онлайн.

      Jautėsi gerai padirbėjusi ir suvaldžiusi sąmyšį savyje. Neprapliupo raudoti. Sugebėjo netgi apsimesti ramiai mieganti, kai Perinis buvo užsukęs patikrinti. Tai buvo vienas iš sunkiausių dalykų, kuriuos jai kada nors teko daryti – gulėti ir kontroliuoti kvėpavimą, kol jis stovėjo tarpduryje ir spoksojo. Paskui užtraukė ant jos lengvutę antklodę. Jeigu būtų ką nors sakęs, kaip nors palietęs, ne tik netyčia perbraukęs krumpliais, Kim tikriausiai būtų neišlaikiusi ir paprašiusi pasilikti. Prigulti šalia, apkabinti ir atitraukti nuo klaikių minčių.

      Tokia pažeidžiama ir vieniša tą akimirką jautėsi. Bet jis išėjo taip pat tyliai, kaip buvo atėjęs, o ji susirangė į kamuoliuką ir apglėbė save rankomis taip, kaip daugelį naktų vaikystėje, kai namuose Vokluse išsliūkindavo iš savo miegamojo ir pasislėpusi tyliame prieškambario kampelyje laukdavo, kada tėtis pareis iš kasyklos po ilgos darbo dienos ar po savaitės arba grįš iš dar vienos verslo kelionės.

      Dabar, vis labiau artėjant prie tų pačių namų, mintis, kad tėtis niekada ten nebegrįš, deimanto aštrumo nagais smigo jai į širdį. Neturėtų taip skaudėti, juk ji nekentė jo darbo, sumautos etikos ir to, kaip elgėsi su Hamondais, tikrais savo giminaičiais. Jau nekalbant apie manipuliacijas, kurių griebėsi, kai siekdamas savo tikslų sumanė ją apvesdinti.

      Gal reikia galvoti apie tokį tėvą, tikrą kalės vaiką, o ne idealą iš vaikystės prisiminimų, egzistavusį tik jos pačios vaizduotėje.

      – Gerai? – paklausė Perinis, sėdęs prie mazeračio vairo. Dvivietis sportinis automobilis buvo grakštus ir traukė akį, o variklis erzinamas apgaulingai murkė. Staiga galingai suriaumojo ir nuskriejo su ugnele.

      Šis automobilis tau tobulai tinka, – visai neseniai pasakė Kim, bet dabar bukas skausmas gerklėje užgniaužė atsakymą į jo klausimą.

      Prie kitos sankryžos užsidegus raudonam šviesoforo signalui jis ištiesė ranką ir uždėjo ant sterblėje tvirtai sunertų jos pirštų. Netikėtas gestas buvo toks raminantis ir teikiantis stiprybės, kad Kim akimirksniu atgavo balsą.

      – Norėčiau, kad liautumeisi taip gražiai elgtis, – sušnypštė. – Pradedi mane erzinti.

      Jis smeigė į ją neįskaitomą žvilgsnį iš už tamsių akinių.

      – Laikinas proto aptemimas. Nepriprask.

      – Ačiū, kad įspėjai, – sausai atkirto Kim. Paskui papurtė galvą suvokusi, jog jis ir vėl parėmė ją ištikus bėdai. – Ačiū, – pakartojo, tik šįkart nuoširdžiai.

      – Už ką? – Šviesoforas persijungė, atitraukęs ranką jis perjungė pavarą ir nulaviravo galingą sportinį automobilį Naujuoju pietų keliu.

      – Kad asmeniškai pranešei man žinią. Kad išgelbėjai nuo paparacių oro uoste ir parvežei namo. Kad visą kelią padėjai tvardytis. Esu labai dėkinga tau, Rikai. Ačiū.

      – Nėra už ką, – mestelėjo jis, o kai nuvažiavo dar vieną kvartalą, pridūrė: – Pavadinai mane Riku. Tikriausiai darome pažangą.

      Nuo pat pirmo susitikimo Kim vadino jį Periniu – tai buvo nedidelė gudrybė, turinti nuolat priminti jam griežtai dalykinius santykius, nes ji nepasitikėjo nei jo lipšnumu, nei savo kūno reakcija. Reikėjo dirbti kartu, Kim troško išlaikyti profesinius santykius. Beveik du mėnesius juodu kaip reikiant grūmėsi. O kai susikukavo, ir toliau vadino jį pavarde – iš įpročio ir norėdama paerzinti, nes jis nėrėsi iš kailio, kad tik vadintų jį Riku.

      Dabar pavadino vardu norėdama parodyti, jog padėka nuoširdi.

      – Tik laikinas proto užtemimas, – šaltai atrėžė ji. – Nepriprask.

      Jis nusijuokė keistai melodingu juoku, kuris kiaurai pervėrė apmirusius Kimberli pojūčius. Pavojinga leisti jam taip lengvai, taip greitai apsukti galvą, bet ši padėtis laikina. Vėliausiai po savaitės ji grįš atgal į Oklendą. O dabar tų kerų ir skambaus juoko jai labai reikėjo, nes juodu jau buvo pasiekę Voklusą ir važiavo gatve su milijonų dolerių vertės namais link paties įspūdingiausio iš visų.

      Miramaras.

      Dvidešimt pirmųjų savo gyvenimo metų šie balti trijų aukštų rūmai buvo jos namai. Kimberli nesistebėjo jų didybe, gabaritais, įmantrumu – iki šios akimirkos, kai sumažinęs greitį ir pasiderėjęs su dar viena banda prie vartų laukiančių naujienų ištroškusių žurnalistų Perinis įsuko į kiemą. Ir štai jie iškilo prieš akis tarsi kokie Venecijos rūmai. Namai, pritinkantys vyrui, kurį Australijos žiniasklaida buvo praminusi Deimantų karaliumi. Vyrui, kuris uždraudė Kim artintis prie šių namų slenksčio, kai ji atsisakė grįžti Blekstouno deimantus.

      Kol Perinis įsuko į porte-cochere, ją įtraukė verpetas prieštaringų emocijų – neapykantos, sielvarto, nekantrumo, nerimo. Žiūrėdama į laiptus, vedančius link pagrindinio įėjimo, išgirdo, kaip tyliai sugirgždėjo oda ir Perinis pasisuko į ją. Kim širdis it būgnas daužėsi krūtinėje.

      – Gera grįžti namo? – paklausė jis.

      Čia tai bent klausimas! Argi tai galima vadinti namais? Ar šeima priims ją, grįžusią atgal?

      Metusi darbą Blekstounuose ir išėjusi dirbti Hamondui Kim paliko ir savo šeimą. Buvo galima rinktis tik vieną komandą: Blekstounų arba Hamondų. Tarp šių dviejų šeimų nebuvo nieko bendra, jokių giminiškų jausmų – stengdamasis ką nors paaiškinti giminystės saitais pernelyg viską supaprastintum.

      Sonia Hamond – kuo puikiausias pavyzdys. Gerokai jaunesnė Kimberli motinos sesuo atsikraustė pas Blekstounus dar paauglystėje. Ir pasilikusi čia po Ursulos mirties tapo svetima savo broliui Oliveriui Hamondui bei jo šeimai. Bet Kimberli labiau nerimavo dėl Rajeno, ne Sonios, reakcijos. Jaunesnysis jos brolis su Hovardu išgyveno ir gerų, ir blogų laikų, bet dabar jis vadovavo Blekstouno papuošalų mažmeninės prekybos tinklui ir buvo tvirtai įleidęs šaknis Blekstounų stovykloje. Jis nepritarė Kim dezertyravimui – tokiu žodžiu pavadino jos elgesį, bandydamas atkalbėti – lygiai taip pat kaip nepalaimino ir meilės romano, o vėliau vedybų su Periniu.

      Į Perinio klausimą taip ir liko neatsakyta.

      Gera grįžti namo?

      – Daug jausmų užplūdo, – nuoširdžiai prisipažino ji. – Nepasakyčiau, kad jie man patinka.

      – Gal norėtum smulkiau papasakoti?

      Kim iš lėto atsisuko veidu į jį.

      – Esu čia dėl vienintelės priežasties.

      Jųdviejų žvilgsniai susitiko, staiga Perinio veidas įsitempė, kai suprato, ką ji pasakė. Jei namuose būtų Hovardas, Kim čia nebūtų. Viskas taip paprasta ir kartu taip sudėtinga jos sieloje.

      Nespėjus Periniui atsakyti kažkas patraukė jo dėmesį, pastebėjusi jam nebūdingą abejonę veide Kimberli sužiuro į namą. Ant viršutinio laiptelio stovėjo Sonia, jos liauną figūrą rėmino durų stakta. Kimberli širdis krūtinėje visai pašėlo.

      – Visai nepasikeitusi, – sumurmėjo.

      Tokia pat aukšta СКАЧАТЬ