Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson
Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Australijos deimantai. Pirma knyga - Bronwyn Jameson страница 2

СКАЧАТЬ žingsniais nusitempė paskui save. Kimberli nesipriešino, nes tai buvo geriausias sprendimas, kad jį kur perkūnai tą prakeiktą italą! Nors ji paknopstom lėkė su juo per oro uosto terminalą, vis tiek beveik juto svilinantį reporterių alsavimą į nugarą. Dabar aiškintis – ne vieta ir ne laikas. Na, tuoj įsės į automobilį, tada šis reikalas jam geruoju nesibaigs.

      Kai pagaliau atsipeikėjo po pirmo sukrėtimo, kurį užgožė būtinybė skubiai sprukti nuo žiniasklaidos, karštas pasipiktinimas jų elgesiu ir adrenalino dozė, plūstelėjusi į kraują pasirodžius Periniui bei gręsiantis žodžių mūšis, Kimberli smegenys ėmė suktis. Tikriausiai tėvas bus prikišęs nagus. Ir jeigu visa tai – Hovardo Blekstouno masalas publikai, tikriausiai susijęs su Blekstouno deimantais, kompanija, kuri buvo užvaldžiusi jo gyvenimą.

      Nuo šios minties krūtinę suspaudė pažįstamas nusivylimas.

      Kimberli žinojo, kad tėvas šiandien turėjo atskristi iš Sidnėjaus į naujos jo vardu pavadintos prabangiausių aukštos klasės papuošalų parduotuvės atidarymą. Tas pastatas stūkso greta konkuruojančios kompanijos, kurioje dirba Kimberli. Neatsitiktinai, – karčiai pagalvojo mergina. Kaip nėra nė menkiausio atsitiktinumo, kad Rikas Perinis it iš dangaus nukrito Oklendo oro uoste ir vedasi ją į savo automobilį.

      Perinis – dešinioji Hovardo Blekstouno ranka, antras žmogus Blekstouno deimantų kompanijoje, jis vadovavo kasybos padaliniui – šios aukštos pareigos buvo likusios jam po trumpos santuokos su boso dukterimi. Galima neabejoti, kad tėvas pasiuntė Perinį jos parvežti, tik klausimas – kam jam to reikia?

      Kai pastarąjį kartą Kimberli lankėsi Oklende, Hovardas ir vėl mėgino persivilioti ją į savo kompaniją, į darbą, kurį ji metė tą pačią dieną, kai nutraukė santuoką su Periniu. Anas bjaurus susirėmimas žodžiais baigėsi Hovardo grasinimu išbraukti ją iš savo testamento, jeigu nesutiks tuojau pat grįžti į Blekstounus.

      Po dviejų mėnesių Kimberli vis dar buvo Oklende, ir dirbo ne bet kur, o Hamondo rūmuose didžiausiam Hovardo priešui. Nuo to laiko su tėvu nesikalbėjo, bet nesitikėjo dar vieno išpuolio. Tėvas sakė paliekąs ją ramybėje, ji ir patikėjo.

      O dabar štai – jo pakalikas tempia ją į juodą žvilgantį limuziną. Kimberli neįsivaizdavo, kodėl tėvas apsigalvojo ir kokį vaidmenį čia vaidina žiniasklaida, bet buvo įsitikinusi – žurnaliūgos ištroškę naujienų apie Blekstounus ir tėvas nusprendė ja pasinaudoti. Vėl. Kas bjauriausia – atsiuntė Perinį, o tai buvo pats žiauriausias ėjimas.

      Kai pasiekė automobilį, jos kraujas jau virė nuo skausmingų prisiminimų ir nežabotos neapykantos. Vairuotojas pasirūpino bagažu, o Perinis – ja. Kimberli įsliuogė ant sidabraspalvės sėdynės ir durys užsidarė, atskirdamos ją nuo fotoaparatais ir kameromis apsiginklavusių žiniasklaidos atstovų, kurie, rodės, dauginosi akyse.

      Perinis sustojo ant šaligatvio prie automobilio ir plačiai mosuodamas rankomis ėmė kalbėti. Tačiau jo žodžiai žurnalistams kėlė tik dar daugiau klausimų, fotoreporteriai išsijuosę dirbo savo darbą, o Kimberli net spirgėjo iš smalsumo, kas ten vyksta. Paklebenusi rankeną suprato, kad durys užrakintos, ir užpakalinio vaizdo veidrodėlyje sugavo vairuotojo žvilgsnį.

      – Prašyčiau atrakinti duris. Man reikia išlipti, – pareikalavo Kimberli, bet vairuotojas nusisuko, nė neprisilietęs prie centrinio užrakto mygtuko.

      Kimberli kraujas jau beveik kunkuliavo gyslose.

      – Buvau čia įgrūsta per prievartą. Reikalauju atrakinti duris arba, prisiekiu… – Nespėjus baigti grasinimo durys atsivėrė ir Perinis atsisėdo šalia jos. Oro uosto salėje jis stovėjo arčiau, kai savo kūnu dengė ją nuo reporterių, bet tada Kimberli buvo apdujusi iš netikėtumo ir nereagavo. Dabar ji pasislinko kiek galėdama toliau, ir kai automobilis pasuko nuo šaligatvio krašto, prisisegė saugos diržu.

      Pasiruošusi grumtynėms ji atsisuko veidu į varžovą.

      – Užrakinai mane automobilyje, kad nieko negirdėčiau, o pats kalbėjaisi su žiniasklaida! Tikiuosi, sugebėsi pasiaiškinto, ką čia išdarinėji, Perini.

      Jis užsisegė diržą, pakėlė akis ir jų žvilgsniai susirėmė. Pagaliau niekas nebetrukdė, akimirką Kimberli užsimiršo, paskendusi tose neįtikėtino mėlynumo akyse ir galinga banga ją užliejusiuose nekviestuose prisiminimuose.

      Sekundės dalelę pamanė jo akių gelmėse išvydusi ano gaivališko jausmo aidą, bet paskui susivokė, kad tai tik nuovargis. Ir įtampa.

      – Nebūčiau čia, – tyliu dusliu balsu prabilo jis, – jeigu nebūtų svarbu.

      Perinio užuomina, kad jis mieliau būtų kur nors kitur, tik ne čia, su ja, skaudžiai užgavo Kimberli širdį. Bet ji pakėlė galvą ir išdidžiai nužvelgė jį.

      – Kam svarbu? Mano tėvui?

      Jam nereikėjo atsakyti, Kimberli atsakymą perskaitė primerktose, kiaurai veriančiose akyse. Jos klausimas Perinį suerzino. Puiku. To ji ir siekė.

      – Nejaugi jis mano, kad atsiuntęs tave privers mane persigalvoti? – tęsė ramiai, nekreipdama dėmesio į viduje liepsnojantį pyktį. – Be reikalo varginasi…

      – Ne jis mane siuntė, Kim.

      Jo paprasti žodžiai nuskambėjo taip, kad Kimberli nustėro ir sunerimo. Pagaliau atidžiai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Šįkart Perinis sėdėjo tiesiai ir ramiai, nebuvo išsidrėbęs kaip tada, kai norėdavo pademonstruoti pasipūtėlišką atsainumą. Pro šoninį langą krintanti saulė apšvietė veidą, išryškindama kampus ir plokštumas, tiesią nosies liniją, gilų smakro griovelį.

      Ir virpantį žandikaulio raumenį.

      Dabar Kimberli pajuto tvyrančią įtampą, nuo kurios erdvus prabangaus automobilio salonas tapo beoris lyg vakuumas. Ji matė įtampą jo suspaustose lūpose ir vaiskiai mėlynų akių žvilgsnyje.

      Nors vasaros rytas buvo šiltas ir drėgnas, Kimberli nupurtė ledinis šaltis. Įdegęs kūnas nuėjo pagaugais. Kažkas nutiko – kažkas labai bloga.

      – Kas yra? – Kimberli sugniaužė sterblėje gulinčią rankinę, prisirakino prie jos minkštučiais odiniais dirželiais lyg prie kokio inkaro, kuris galėtų išgelbėti nuo to, ką netrukus sužinos. – Jeigu tėvas tavęs nesiuntė, tai kodėl esi čia?

      – Hovardas vakar vakare išvyko iš Sidnėjaus. Paryčiui tavo brolis sulaukė skambučio – lėktuvas taip ir nepasiekė Oklendo.

      – Nepasiekė? – Kimberli papurtė galvą, negalėdama susitaikyti su tuo, kas nuskambėjo potekstėje. – Juk lėktuvas negali taip nei iš šio, nei iš to nepasiekti kelionės tikslo. Kas nutiko?

      – Nežinome. Išskridęs iš Sidnėjaus po dvidešimt minučių lėktuvas dingo. – Perinis pervėrė ją žvilgsniu, tamsi akių bedugnė, nunarinta galva ir duslūs žodžiai viską pasakė. – Man labai gaila, Kim.

      Ne. Kimberli vėl papurtė galvą. Tai neįmanoma. Jos tėvas, galingasis pasaulio valdovas, negali žūti. Ypač dabar, kai jau beveik užkopė į šlovės viršūnę – rytoj turėjo nusikvatoti Hamondams tiesiai į akis įsikūręs pačioje jų panosėje.

      – Jis skrido į parduotuvės СКАЧАТЬ