Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

Чтение книги онлайн.

      – Kai pamačiau tave oro uoste kartu su gauja žurnalistų, – tarė ji, – pamaniau – viskas dėl parduotuvės atidarymo. Jo sugalvota viešųjų ryšių akcija norint patraukti dėmesį. – Klaikus suvokimas, kokiomis antraštėmis mirgės rytojaus dienraščiai, ją surakino, skausmas negailestingais gniaužtais suspaudė krūtinę. – O jie laukė jau žinodami, kas nutiko.

      Kol ji su pasimėgavimu paskutinį kartą vaikščiojo paplūdimiu, gardžiavosi pusryčiais iš papajų, mangų ir rambutanų, juokavo su kurorto darbuotojais, flirtavo su lėktuve greta prisėdusiu dvidešimtmečiu gundytoju…

      – Aš nežinojau, – sušnabždėjo beveik springdama. Kad ir kokie kartūs nesutarimai atitolino juodu vieną nuo kito per pastarąjį dešimtmetį, kad ir kokiomis nuodėmėmis ji kaltino tėvą, augdama Kimberli laikė jį vos ne dievu ir nuolat pešėsi su broliu dėl jo dėmesio. Trisdešimt vienus metus jis formavo jos nuomonę, karjerą, požiūrį į pasaulį. Paskutinius dešimt ji darė viską, stengdamasi išsiveržti iš jo įtakos, bet vis tiek jis liko jai tėvas. – Išėjau iš terminalo ir atsidūriau tiesiai priešais kameras… Iš kur jie sužinojo?

      – Apie tavo tėvą? – Perinis garsiai atsiduso, bet atodūsis labiau priminė keiksmą. – Nežinau. Negalėjo taip greitai išsiaiškinti, kas skrido lėktuvu. Juo labiau žinoti, kad šįryt tu būsi oro uoste.

      Kimberli pajuto krūtine kylantį šleikštulį. Nė mintis apie tai nešovė, bet jo žodžiai privertė suklusti. Ji suraukė kaktą.

      – O tu kaip sužinojai, kur mane rasti?

      – Neatsiliepei telefonu, tai paskambinau į tavo biurą.

      – Vakar vakare?

      – Šįryt.

      Kimberli pabandė suvirškinti informaciją. Aišku, Perinis negalėjo skambinti paryčiais, iškart po to, kai jos brolis Rajenas sužinojo naujieną, nes tokiu metu neskambintų į biurą. Nebūtų radęs biuro vadovo Lionelio, kuris vienintelis galėjo nurodyti jam oro uosto kryptį.

      – Tai nepaskambinai iš karto, kai tik sužinojai?

      – Ne. – Dabar jo balsas buvo kupinas tokios pat įtampos, kuri niaukė akis. – Tokios žinios nepranešamos telefonu, Kim.

      – Manei, bus geriau, jei sužinosiu iš reporterių? – paklausė ji.

      – Todėl ir atskridau čia. Kad to neįvyktų.

      – Vis dėlto nedaug trūko.

      – Hamondo biuro vadovas nesiteikė pasakyti man apie tavo skrydį, – vos valdydamasis pro dantis iškošė Perinis. Ir be pašaipaus jos tono kuo puikiausiai prisiminė, kaip tarsi be galvos lėkė iš miesto ir vėl atgal, nežinodamas, ar spės sugrįžti iki nusileidžiant lėktuvui. Nė nenujautė, ar žiniasklaidai pavyks iššniukštinėti jos buvimo vietą, kai informacija šitaip slepiama netgi nuo jo.

      Nekeista, tik velniškai viską apsunkino. Hamondo rūmai ir Blekstouno deimantai neliepsnojo abipuse meile. Trisdešimt metų trunkanti nesantaika tarp kompanijų savininkų, Hovardo ir jo svainio Oliverio Hamondo, paveikė ir jaunosios kartos santykius. Kimberli dar įpylė alyvos į ugnį, kai ėmėsi Meto Hamondo, dabartinio Hamondo rūmų generalinio direktoriaus, padėjėjos darbo.

      – Negali kaltinti Lionelio, kad imasi saugumo priemonių, – lyg perskaičiusi jo mintis paerzino Kim.

      Jos žodžiai ir balso tonas dar labiau sujaukė ir taip neramią Perinio nuotaiką. Juodu vos dešimt minučių kartu ir, nepaisant liūdnų naujienų, jau vaikšto skustuvo ašmenimis, provokuodami ginčą. Jis tik papurtė pavargusią galvą ir atsirėmė į vėsią sėdynės odą. Ir kodėl jis stebisi? Nuo pirmos susitikimo akimirkos jųdviejų santykiai buvo begalinė virtinė piktų ginčų ir aistringų susitaikymų. Niekada nepažinojo sudėtingesnio būdo moters… ir gebančios suteikti daugiau malonumo nei ji.

      Sužinojęs apie Hovardą jis nė sekundės nedvejojęs nutarė skristi pas Kim. Nors ir labai liūdna priežastis jį čia atvedė, Perinis džiaugėsi, kad ta priežastis privers ją grįžti namo. Jos vieta Blekstounuose. Perinis giliai atsikvėpė ir vasaros aromatas nuo jos odos įsirangė į jį ir užvaldė.

      Lygiai taip, kaip ji buvo pasiženklinusi vietą jo lovoje.

      – Tikriausiai šįryt labai anksti išvažiavai, – tarė ji.

      – Kai paskambino Rajenas, buvau pakeliui iš Janderos kasyklos į Sidnėjų. Skubi kelionė, apie kurią sužinojau paskutinę minutę, todėl pasinaudojau kompanijos lėktuvu. Žinodamas, kad negrįšiu, Hovardas sau užsisakė kitą lėktuvą.

      – Tai štai kodėl atvykai – vis tiek jau buvai lėktuve.

      Perinis iš lėto pasuko galvą ir susidūrė su nefrito žalumo akių žvilgsniu. Tos akys labiausiai visus priblokšdavo – ne tik dėl ypatingos spalvos ir tamsių antakių lankų, bet ir dėl to, kiek daug jose galėjai įskaityti. Jis žinojo, kaip meistriškai Kim moka slėpti tikruosius jausmus po rafinuota išvaizda, kuri buvo it šarvai silpnybėms paslėpti.

      Aišku, Kim nė už ką nebūtų prisipažinusi turinti bent menkiausių silpnybių. Tikra savo tėvo dukra iki pat kaulų smegenų. Ir dabar per galvą vertėsi, stengdamasi nepasiduoti šokiruojančioms naujienoms.

      – Visai nesvarbu, kur būčiau buvęs, – tvirtai nukirto jis, – vis tiek būčiau atskridęs. Gali neabejoti.

      – Norėjai pranešti man apie tėvo m…

      – Noriu parvežti tave namo.

      – Į Sidnėjų? – Regis, ši mintis taip pribloškė Kim, kad ji beveik užspringo traukdama orą. – Nejaugi pamiršai – mano namai dabar čia?

      – Nepamiršau.

      Kai Kim jį paliko, Perinis davė jai laiko atvėsti. Pergalvoti karštakošiškus kaltinimus, kuriuos jam metė, ir suvokti: jie skirti vienas kitam. Praslinko keturi juodos tylos mėnesiai, pagaliau jis nutarė ją vytis… Deja, sužinojo tik tiek: ji nė kiek neatvėso ir per tą laiką suprato vienintelį dalyką – kad jųdviejų santuoka buvusi milžiniška klaida, o jos naujieji namai Oklende, Naujojoje Zelandijoje. Su Metu Hamondu, naujuoju bosu ir užtarėju.

      Ne, jis nieko nepamiršo, nuo sunkių prisiminimų smilkinius surakino it replėmis, o oras tarp jųdviejų pamažu judančiame automobilyje net spragsėjo iš įtampos. Kim suprato, kad jis prisimena paskutinį jų barnį jos kabinete Hamondo kompanijoje. Tai buvo parašyta žibančiose akyse ir skruostus užliejusiame raudonyje, kai ji kilstelėjo galvą ir prabilo:

      – Juk žadėjai daugiau niekada manęs nesivaikyti.

      Perinis savo žodį tesėjo. Išdidumas, o galiausiai ir teismo nuosprendis skyrybų byloje jam neleido taip elgtis, bet čia juk visai kas kita.

      – Mudu čia niekuo dėti, – metė jis atžariai. – Viską darau dėl tavo tėvo ir šeimos.

      Piktai prisimerkusi Kimberli dar kelias akimirkas žiūrėjo į jį, paskui nusisuko. Prikando liežuvį, kad neišspjautų СКАЧАТЬ