Saldžios šnekos. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ į akį. Tai buvo moteris, kurios ten nesitikėjau pamatyti.

      – Gal tai dėl operacijos ir viso kito, bet niekaip nesuprantu, apie ką čia kalbi.

      – Aš sutikau Klerę.

      Kokią Klerę? Dar nespėjusi paklausti, Nikolė jau žinojo atsakymą. Jos seserį Klerę. Tobulybę, gražuolę princesę. Muzikantę, solistę. Keliautoją po pasaulį. Turtingą kalę. Savanaudę, savimylą, lėkštą, žiaurią bjaurybę seserį.

      – Negali būti, – sumurmėjo užsimerkusi. Ir nusprendė, kad bus geriau pamiegoti. Kol ji miegos, viskas savaime išsispręs.

      – Matyt, Džesė paskambino ir pasakė apie tavo operaciją, ji dėl to ir atskrido. Nikolė atsimerkė.

      – Ką?

      – Ji atskrido ir yra pasirengusi tau padėti.

      Jeigu nebūtų tokia sutrikusi ir apsnūdusi nuo vaistų, Nikolė būtų nusijuokusi.

      – Padėti? Ji nori padėti? Kur, po galais, buvo pastaruosius dvidešimt dvejus metus? Kur ji buvo, kai aš iš paskutiniųjų plėšiausi, nes reikėjo auginti Džesę ir prižiūrėti kepyklą? Kur buvo, kai mama mus paliko, kad galėtų būti šalia jos, o paskui mirė? Kur buvo, kai mirė tėtis? Ar nors kartą parodė akis? Negaliu patikėti.

      Tegul apsisuka ir mauna iš čia. Tegul neša firminiais drabužiais aptemptą užpakalį iš mūsų miesto ir grįžta į savo kokteilių vakarėlių ar kitokių pramogų pilną gyvenimą… – Nikolė pamėgino atsisėsti, tačiau pervėrė aštrus skausmas ir ji sudejavo. Tada užsimerkusi susmuko atgal. Klerė čia? Ar dėl to, kad jos, Nikolės, gyvenimas dar ne visai sumautas? – Nekenčiu jos.

      – Žinau. – Vajatas spustelėjo Nikolės pirštus. – Ji įsitikinusi, kad gali tau padėti. Nikolė pamanė, jog to jau per daug.

      – Aš neturiu jėgų dabar su ja susitikti. Laikyk ją atokiai. Labai prašau, Vajatai. Neleisk jos pas mane į ligoninę.

      – Neleisiu, – pažadėjo jis ir pabučiavo Nikolę į kaktą.

      „Geras vyrukas“, – pagalvojo ji grimzdama į miegą. Vienas iš geriausių. Kodėl jai neužteko proto jį įsimylėti? Bet ne, įsimylėjo Dru. O jis gyva bėda. Dabar dar Klerė. Kas toliau? Skėrių antplūdis?

      Klerė atvažiavo pasiimti Nikolės gerokai anksčiau nei reikėjo. Dieną prieš išrašant seserį ji porą kartų suvažinėjo į ligoninę, norėdama įsidėmėti maršrutą. Vairuoti jau irgi nebebuvo taip baisu. Ne greitkelyje jautėsi netgi gana tvirtai. Šnektelėjo ir su Nikolės slaugytoja, paaiškino, kad jiedvi giminaitės ir kad ji, Klerė, norinti parvežti seserį iš ligoninės. Taip sužinojo apytikslį jos išrašymo laiką. Dabar Klerė jau buvo čia, pasirengusi padėti.

      Ji stengėsi negalvoti apie Vajato žodžius, kad Nikolė nieko nežino apie jos atvykimą ir tikriausiai nesidžiaugs ją pamačiusi. Ji ne kartą skambino Džesei į mobilųjį telefoną, bet ši neatsiliepė, negana to, neatsakė nė į vieną žinutę. Kažkas čia buvo ne taip ir Klerė suvokė, kad ne šiaip nesusipratimas, kurį būtų lengva išsiaiškinti. Bent jau tokią mintį ji kalė sau į galvą kaskart, kai skrandis persiversdavo arba nežmoniškai suspausdavo krūtinę.

      Išėjusi iš lifto ji tvirčiau sugniaužė rankinę ir patraukė ilgu koridoriumi. Rodyklės vedė į slaugytojų postą, bet dar jo nepriėjusi Klerė pamatė Nikolę, sėdinčią vežimėlyje ir stumiamą slaugytojos, o už jų žingsniuojantį Vajatą.

      Užplūdo jausmai, Klerė sustojo ir įsistebeilijo į tiek metų nematytą seserį. Nikolė atrodė gerai, pablyškusi, bet taip ir turėjo būti. Šiaip ar taip, ką tik po operacijos. Ant marškinėlių ji vilkėjo striukę su gobtuvu ir užtrauktuku, plaukus buvo susirišusi į arklio uodegą. Klerė instinktyviai pasijuto per puošniai apsirengusi.

      – Nikole, – sušnabždėjo ji užlieta neapsakomo džiaugsmo. Jos vėl kartu. Pagaliau.

      – Tai šūdas, – burbtelėjo Nikolė. – Ar galiu paprašyti dar vaistų?

      – Čia jūsų sesuo? – paklausė slaugytoja. – Atrodote labai panašios. Kaip dvynės.

      – Neidentiškos, bet negadinkite man nuotaikos ir daugiau nekalbėkite apie tai, – nukirto Nikolė.

      – Aš ja pasirūpinsiu, – spustelėjęs Nikolei petį tarė Vajatas ir patraukė link Klerės. – Ką jūs čia veikiate? Juk liepiau neiti į ligoninę.

      Nekreipdama dėmesio į Vajatą ir sarkastiškus sesers žodžius Klerė pribėgo ir atsitūpė priešais Nikolės vežimėlį. Norėjo apkabinti, bet bijojo sukelti skausmo. Todėl tik palietė jos ranką ir nusišypsojo žiūrėdama į akis.

      – Atrodai puikiai. Kaip jautiesi?

      Nikolė įsistebeilijo į seserį.

      – Jaučiuosi taip, lyg iš manęs būtų išplėštas vienas organas. O ką tu čia veiki?

      – Parvešiu tave namo.

      – Ne, neparvešite, – užprotestavo Vajatas. – Tam čia esu aš.

      – O ką veiki Sietle? – paklausė Nikolė. – Būk gera, pasakyk, kad užsukai trumpam, tik porai valandų.

      – Išgirdau apie operaciją ir atskridau tavimi pasirūpinti.

      – Kaip miela, – įsiterpė slaugytoja. – Man nereikia tavo pagalbos, – pareiškė Nikolė. – Gali skristi atgal.

      Klerė iš visų jėgų stengėsi nereaguoti į tokį atvirą priešiškumą. Tikino save, kad Nikolė kenčia skausmus, Vajatas jos visai nepažįsta, o prabėgę metai ir nuoskaudos atitolino Keisų seseris. Nepakaks vienos dienos senoms žaizdoms užgydyti.

      Norėjo atsistoti, treptelėti koja ir priminti, kad tai ji, Klerė, yra nuskriausta. Kad pati Nikolė prieš daugelį metų atsuko jai nugarą ir nesiteikė pakeisti požiūrio. Kad ji, Klerė, buvo kaltinama dėl to, dėl ko jai skaudėjo širdį nė kiek ne mažiau nei seserims. Tačiau čia prabilti apie tai nebuvo jokios prasmės. Klerė į ligoninę atvažiavo turėdama kitą tikslą.

      – Aš niekur nevažiuosiu, – tarė atsistojusi. – Tau reikia manęs. Nikolė sunkiai atsiduso.

      – Man reikia daugelio dalykų, bet tik ne tavęs. Vajatai, argi aš tavęs neprašiau mane nušauti? Kodėl nepaklausei? Vajatas uždėjo ranką jai ant peties.

      – Juk sakiau, kad negaliu to padaryti.

      – Visi vyrai niekam tikę, – subambėjo Nikolė ir vėl atsisuko į Klerę. – Gal galėčiau nešdintis iš čia? Man skauda, esu pavargusi ir noriu namo.

      – Mano automobilis stovi prie pat durų, – pasakė jai Klerė. – Aš žinau kelią ir galiu parvežti.

      – Mes tavimi didžiuojamės.

      Slaugytoja užjaučiamai nusišypsojo Klerei ir nustūmė vežimėlį prie lifto. Klerė nusekė iš paskos nežinodama nei ką sakyti, nei ką daryti. СКАЧАТЬ