Saldžios šnekos. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Sietle du vaikai netvirtomis kojomis trepinėjo po namus, kurie buvo pilni suaugusiųjų.

      Vienas iš svečių norėdamas užimti mergaites pasodino jas prie pianino. Nikolei netrukus pasidarė nuobodu ir ji nuėjo šalin, o Klerė lipte prilipo prie tos ilgos lentos su juodais ir baltais klavišais ir susižavėjusi klausėsi jų skleidžiamų garsų. Po pietų ji pati viena vėl atsliūkino prie pianino. Iškėlusi rankutes, vos pasiekdama klavišų kraštus maigė juos, kol pradėjo skambėti vaikiškos dainelės melodija.

      Nors tada buvo visai mažutė, Klerė puikiai prisiminė aną vakarą. Atėjusi jos ieškoti mama ilgai, įdėmiai ir su nuostaba stebėjo dukrą. Paskui pasisodino ant kelių arčiau klaviatūros, kad vaikui būtų lengviau pasiekti.

      Klerė nebūtų galėjusi paaiškinti, kaip ji suprato, koks klavišas skleidžia kokį garsą, kaip muzika užgimsta jos viduje ir kunkuliuodama išsiveržia lauk. Tai buvo iki šiol nesuvokiama genų fondo išdaiga.

      Nikolė taip pat užsiropštė motinai ant kelių, bet pianinas jos nesudomino, o kai smulkutėmis rankelėmis ėmė baladoti klavišus, pasigirdo tik nerišlus triukšmas.

      Tai, kas nutiko, pakeitė viską. Po dviejų dienų Klerė pradėjo mokytis. Netrukus įsisiūbavo darbai rūsyje, buvo įrengta studija garso nepraleidžiančiomis sienomis. Pirmą kartą gyvenime dvynės tuo pat metu nedarė tų pačių dalykų. Jas išskyrė muzika ir Klerės talentas.

      Ji stumtelėjusi atvėrė duris. Pamatė pianiną, kuris vaikystėje atrodė nepaprastai gražus, tiesiog tobulas. Galėjo tik spėti, kad už jį tėvai paklojo nemažą dalį santaupų. Klerei teko skambinti daugeliu puikių fortepijonų pasaulyje, bet šis instrumentas labiausiai įstrigo į atmintį.

      Ji spoksojo į dulkes ant klaviatūros dangčio. Turbūt daug metų niekas prie jo neprisilietė. Reikėtų suderinti.

      Nejautė jokio noro groti. Bet nuo minties, kad gali prisėsti prie šio instrumento, suspaudė krūtinę. Prisivertė giliai kvėpuoti. Ji neprivalo groti, jeigu nenori. Viskas gerai. Jai net nereikia ieškoti pasiteisinimo, norint išvengti meistriškumo pamokų. Dabar ji per visą žemyną nutolusi nuo ano pasaulio.

      Kažkurioje sąmonės kertelėje šmėstelėjo panika. Klerė pamėgino ją užgniaužti. Bet panika atkakliai nesitraukė, Klerė greitais žingsniais užbėgo laiptais ten, kur saugiau. Tik atsidūrusi pirmame aukšte įstengė lengviau kvėpuoti.

      Ji ignoruos pianiną, nusprendė. Įsivaizduos, kad jo apskritai nėra. Tik pasirūpins jį suderinti. Tiek laiko prie jo praleista, kad sąžinė neleido numoti ranka.

      Nugalėjusi rūsyje stovinčio monstro galvoje sukeltą sąmyšį ji išėjo į lauką parsinešti iš automobilio lagaminų. Užtempusi juos laiptais į svečių kambarį nusileido virtu-vėn pasidairyti ko nors valgyti.

      Namie maisto nebuvo itin daug. Radusi skardinę konservuotos sriubos užkaitė ant viryklės, kad pašiltų. Tuo metu susirado telefonų knygą ir pradėjo skambinti į ligonines, kol vienoje patvirtino, kad jos sesuo ten gydoma, ir pasisiūlė sujungti su slaugytojų postu. Klerė atsisakė ir padėjo ragelį.

      Gera žinia buvo ta, kad operacija praėjo sėkmingai, nes Nikolė gulėjo paprastoje, ne intensyviosios slaugos palatoje. O bloga, pasak Vajato, jog ji net nenujautė, kad Klerė atvažiavo, ir visai nesiveržė susitikti. Negi ji veltui trenkėsi tokį kelią?

      Iš įpratimo patikrinusi mobilųjį telefoną rado dvi žinutes nuo Lizos. Nusprendusi, kad šiuo metu vadybininkė negali pasakyti nieko, ką ji norėtų žinoti, Klerė ramia sąžine jas ištrynė net neskaičiusi.

      Atsistojusi prie kriauklės ji suvalgė sriubą tiesiai iš puodo, stebeilydama į nedidelį aptvertą užpakalinį kiemą.

      Klerė žinojo, kada santykiai su Nikole pradėjo krypti į blogąją pusę. Suvokė, kur šuo pakastas. Tai kodėl negalėtų jų pataisyti?

      Ar tai svarbu? Dabar ji čia.Atvyko ir yra ryžtingai nusiteikusi padaryti viską, kad Nikolė ir Džesė vėl taptų jos gyvenimo dalimi. Nesvarbu, ką seserys pasakė ar padarė, joms nepavyks jos atsikratyti. Klerė buvo nusiteikusi priversti tas užsispyrėles ją pamilti ir pati troško jas mylėti. Vis dėlto Nikolė ir Džesė yra jos šeima, o tai svarbiausia.

      Nikolė iš visų jėgų stengėsi nejudėti. Skaudėjo. Skausmą slopino naujausi šiuolaikinės farmacijos stebuklai, tačiau jis nesitraukė, tykojo netoliese ir grasino vėl pulti. Nepaisydama karščiavimo, ji šlovino žmogų, sugalvojusį lovą, reguliuojamą mygtuko spustelėjimu. Galėtų gulėti tokioje kokius šešerius ar aštuonerius metus ir jaustųsi gerai.

      Kažkas įėjo į palatą. Išgirdusi žingsnius įsitempė ruošdamasi neišvengiamam čiupinėjimui ir badymui – paprastai taip ir būdavo. Tačiau šįkart stojo tyla. Atsimerkusi Nikolė pamatė prie lovos Vajatą.

      Ji jautėsi klaikiai, suprato, jog ir atrodo neką geriau. Tokiomis akimirkomis dėkodavo likimui, kad jie tik draugai.

      – Regis, liks bjaurus randas, – prabilo Vajatas.

      – Vaikinai dievina randus, – sušnabždėjo ji perdžiūvusiomis lūpomis. – Man teks lazda nuo jų gintis. Nors nelabai įsivaizduoju, kad pajėgčiau pakelti lazdą. Gal pavyktų atsimušti šiaudu? Šiaudą išlaikyčiau.

      – Aš tau padėsiu.

      – Man pasisekė.

      Paglostęs jai skruostą Vajatas prisitraukė kėdę ir atsisėdo.

      – Kaip jautiesi?

      Ji išspaudė šypseną.

      – Šį klausimą priskirčiau prie itin kvailų. Ar bent nutuoki, kas yra chirurgija? Buvau supjaustyta ir suraikyta, o dabar guliu ir galvoju, kad netrukus pasidarysiu priklausoma nuo skausmą malšinančių vaistų.

      – Tau nepatiks reabilitacija. Esi baisi cinikė.

      – Ir irzli. Nepamiršk pridėti irzlumo. – Ji parodė į plastikinį puodelį ant spintelės šalia lovos. – Gali man jį paduoti?

      Vajatas ištiesė puodelį. Ji paėmė ir išdrįso gurkštelėti. Neseniai viską išvėmė, bet labai pikta slaugytoja pareiškė, kad jau pats laikas pradėti gerti ir šlapintis. Nikolė nesuprato, kam to reikia, tačiau slaugytoja buvo neperkalbama.

      Išgėrusi mažą gurkšnelį susiraukė pajutusi kylant šleikštulį. Vis dėlto ne tokį smarkų kaip anksčiau. Gurkštelėjo vėl ir šįkart nieko bloga nepajuto. Pažanga.

      Grąžinusi Vajatui puodelį ji giliai atsikvėpė.

      – Tu kalbėk. Aš paklausysiu. Tik būk geras, nepokštauk. Nenoriu juoktis. Tada labai skauda. Vajatas paėmė ją už rankos.

      – Buvau kepykloje. Ten viskas gerai.

      – Puiku. Jie išsivers ir be manęs. Ir patys moka dirbti. Man nėra jokio reikalo dėl ko nors nerimauti.

      Nikolė vis tiek nerimautų, tokia jau ji iš prigimties, bet buvo smagu girdėti, kad tai nebūtina.

      – Hmm… ten aš kai ką sutikau.

      Nors ir kamuojama skausmo, prifarširuota vaistų, Nikolė išpūtė akis. Vajatas СКАЧАТЬ