Saldžios šnekos. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Eimę. Nikolė nė už ką nenorėjo, kad Dru būtų šalia, be to, jo niekam tikęs brolis kažkur dingo, tiesiog pasislėpė. Iš Džesės išvis jokios naudos. O daugiau pasikliauti nėra kuo. Vajatas mintyse nusikeikė. Ir kodėl jis verčiamas priimti sprendimą?

      – Kur žadate apsistoti?

      – Namuose, kur daugiau?

      – Gerai. Ten ir būkite. Nikolė grįš po kelių dienų, tada galėsite ją slaugyti.

      – Aš nelauksiu kelių dienų, kad ją pamatyčiau.

      „Savanaudė, išlepinta egoistė, savimyla“, – Vajatas prisiminė epitetus, kuriais laiške Nikolė apibūdino seserį. Dabar jie visi įgavo realų pavidalą.

      – Paklausykite, jūs galite palaukti namuose arba skristi atgal į Paryžių, jei ten gyvenate.

      – Į Niujorką, – ramiai atsakė Klerė. – Aš gyvenu Niujorke.

      – Nesvarbu. Nelankysite Nikolės kelias dienas, kol ji šiek tiek sutvirtės, net jei man pačiam tektų saugoti jos palatą. Aišku? Ji stengiasi atsigauti po operacijos ir tikrai mažiausiai trokšta turėti reikalų su tokia rakštim subinėj kaip jūs.

      2

      Klerė subliūško it pradurtas balionas, o Vajatas jautėsi kaip didžiausia subinės skylė šiapus Uolinių kalnų. Jis tikino save, kad tokia pamoka jai bus tik į naudą ir padės subręsti, nes, matyt, iš prigimties yra pratusi manipuliuoti žmonėmis. Nors ir stengėsi parodyti, kaip smarkiai jai rūpi sesuo, per visus tuos metus, kiek jis pažinojo Nikolę, Klerė čia nė akių nerodė. Neatvažiuodavo į gimtadienius, net tose sumautose vestuvėse nepasirodė. Ji puikiai vaidino auką, tačiau Vajatas neketino užkibti ant kabliuko.

      Bet tą akimirką, kai atrodė, kad Klerė tuoj apsisuks ir dings iš čia, ji atsitiesė. Atlošė pečius, kilstelėjo galvą ir pažvelgė jam tiesiai į akis.

      – Mano sesuo pakvietė mane.

      – Jūs taip sakote.

      – O jūs manimi netikite.

      – Aš apie tai išvis negalvoju, man nelabai rūpi.

      Ji krestelėjo galva, tviskantys šviesūs plaukai užkrito ant vieno peties.

      – Nikolė turi gerą ir rūpestingą draugą. Tikiuosi, ji tai supranta ir vertina.

      Klerė griebėsi pagyrų taktikos. Gal tai ir veiksmingas būdas bendraujant su tais, kurie nieko nenutuokia, kokia ji yra iš tikrųjų.

      – Džesė paskambino man, – tęsė Klerė. – Ir papasakojo apie operaciją. Jūs juk suprantate, jog sakau tiesą, nes kaip kitaip galėjau sužinoti. Be to, Džesė minėjo, kad Nikolė nori, jog aš jai padėčiau, ir džiaugsis, jeigu atvažiuosiu. Šitaip susiklosčius aplinkybėms esu linkusi labiau tikėti seserimi negu jumis.

      – Galiu garantuoti, kad dvidešimt minučių prieš operaciją Nikolė net neįtarė, jog pasirodysite. Patikėkite, ji būtų bent užsiminusi apie tai.

      Klerė kiek suraukė antakius.

      – Visa tai gryniausia nesąmonė. Kodėl Džesė turėtų meluoti? Arba jūs?

      – Aš nemeluoju.

      Klerė atrodė smarkiai sutrikusi ir Vajatas beveik patikėjo jos nuoširdumu. Reikėjo pripažinti, kad visas šis jovalas – Džesės rankų darbas. Klausimas – kodėl ji taip pasielgė? Sumanė dar labiau pabloginti seserų santykius ar iš tiesų norėjo padėti Nikolei? Džesę buvo sunku perprasti, o juo labiau suvokti jos elgesio motyvus.

      – Aš pasilieku, – tarė Klerė. – Sakau, kad žinotumėte. Važiuoju į ligoninę ir…

      – Ne.

      – Bet aš…

      – Ne.

      Klerė pažvelgė į jį.

      – Jūs labai užsispyręs.

      – Tiesiog saugau tai, kas man brangu.

      Kažkas blykstelėjo jos akyse. Lyg ir liūdesio šešėlis, bet Vajatas nenorėjo aiškintis.

      – Gerai, palauksiu namie, kol Nikolė grįš. Tada galėsime pasikalbėti apie tai, kas čia vyksta.

      – Būtų lengviau, jeigu iškart skristumėte į Niujorką.

      – Man lengva nebūna. Niekada nebuvo. Tikriausiai tai profesinė rizika.

      Vajatas nesuprato, apie ką ji kalba. Nejaugi mano, kad kas nors patikės, jog sunku skambinti pianinu turtingiems žmonėms nuostabiuose Europos miestuose?

      Jis gūžtelėjo pečiais. Juk negali jėga priversti Nikolės seserį dingti iš akių. Kol ji netampo Nikolei nervų ligoninėje, jis gali būti ramus.

      – Vadinasi, ji grįš namo po kelių dienų?

      – Panašiai.

      Klerė nusišypsojo.

      – Jūs atkakliai stengiatės suteikti man kuo mažiau informacijos, pone Naitai, bet nuslėpti Nikolės grįžimą bus sunku, nes gyvensiu tuose pačiuose namuose.

      – Vadinkite mane Vajatu. Juk nesu jūsų viršininkas, o jūs ne mano bankininkė.

      – Ar jūsų darbuotojai kreipiasi į jus pavarde?

      – Ne, čia tik toks posakis.

      – O mano bankininkas vadina mane Klere.

      – Mano bankininkas ne.

      Jos šypsena išblėso.

      – Aš jums labai nepatinku.

      Jis nesivargino ką nors pasakyti.

      – Juk jūs net nepažįstate manęs, – tęsė Klerė. – Kažin ar tai teisinga.

      – Apie jus į valias prisiklausiau. Ji įsitempė, tarsi būtų perlieta rimbu. „Savimyla ir jautri – velniškas derinys“, – niūriai pagalvojo Vajatas.

      Klerė apsisuko ir išėjo iš cukrainės. Vajatas nusekė iš paskos – norėjo įsitikinti, kad ji tikrai sėda į automobilį ir išvažiuoja. Apsidairė tikėdamasis pamatyti kokį ilgą limuziną arba mersedesą, tačiau pamatė tik vidutinio dydžio keturių durų automobilį, kurio užpakalinė sėdynė buvo apkrauta lagaminais.

      – Oho, tiek atsivežėte, kad netilpo į bagažinę? – neiš tvėrė nepasišaipęs Vajatas. Sustojusi prie automobilio ji pažvelgė į jį ir tarė:

      – Ne, ant sėdynės visas mano bagažas.

      – Esate nusistačiusi prieš daiktų vežiojimą bagažinėje? Ar bijote nusilaužti nagą?

      – Aš, kaip čia buvo aiškiai pasakyta, skambinu pianinu. Ir neauginu СКАЧАТЬ