Saldžios šnekos. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ buvo bjaurios metalinės dėžės, o vairuotojai šiurkštūs, pikti žmonės, nuolat riaumojantys ant jos. Bet ji darė savo, o tai svarbiausia.

      Paklusdama GPS nurodymui ji įsuko į stovėjimo aikštelę prie kepyklos ir lengviau atsiduso. Kai širdis nustojo spurdėjusi lyg paukštis ir ėmė plakti normaliu žinduoliui įprastu ritmu, Klerė su nuostaba įsistebeilijo į priešais stovintį pastatą.

      Keisų kepykla ištisus aštuoniasdešimt metų buvo toje pat vietoje. Iš pradžių Klerės proproseneliai nuomojosi tik pusę pastato. Laikui bėgant verslas plėtėsi. Jie perėmė ir kitą namo pusę, o prieš šešiasdešimt metų nupirko visą namą. Pirmajame aukšte buvo įrengta nedidelė cukrainė.

      Dviejuose vitrininiuose languose buvo išdėlioti tešlainių, pyragaičių ir duonos pavyzdžiai. Jų viršutinę dalį puošė dailūs pagražinimai, o virš pagrindinių durų puikavosi iškaba, kurioje didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Keisų kepykla – geriausio pasaulyje šokoladinio pyrago namai.“

      Sluoksniuotus šios kepyklos pyragus gyrė karališkosios šeimos nariai ir prezidentai, be jų neapsieidavo nuotakos saldusis stalas, jie buvo įtraukti į garsenybių valgiaraščius kaip „pageidautini“ ar „būtini“ per įvairius šou pasaulio įžymybių renginius. Milijardai kalorijų, slypinčių miltuose, cukruje, svieste, šokolade bei šeimos paslaptyje laikomuose specialiuose prieduose, iš kepėjų rankų atiteko vartotojams. Net Klerė nežinojo, kas tai per priedai. Bet sužinos. Buvo įsitikinusi, kad Nikolė nieko nelaukdama perduos jai šią paslaptį.

      Ji išlipo iš automobilio ir persibraukė delnais megztinio priekį. Labai šilta nebuvo, todėl pasiėmė ir apsiaustą, vildamasi, kad jis nelabai susilamdė taip įtemptai vairuojant. Pasičiupusi rankinę rūpestingai užrakino vairuotojo dureles. Tada giliai atsiduso ir įėjo į kepyklą.

      Buvo pusiaudienis ir palyginti ramu. Cukrainės kampe prie staliuko sėdėjo dvi jaunos mamos ir šnekučiavosi prie kavos su tešlainiais. Tarp jų stovėjo pora vaikiškų kėdučių su pypliais. Eidama link ilgo prekystalio Klerė apdovanojo mamytes šypsena. Ją pasitiko jaunutė mergina.

      – Ar galiu kuo padėti?

      – Tikiuosi. Aš esu Klerė. Klerė Keis.

      Putni rudakė tamsiaplaukė stebeilijo į ją.

      – Malonu. Ką galėčiau jums pasiūlyti? Turime karštos, ką tik iš orkaitės išimtos duonos su rozmarinais ir česnakais.

      – Esu Klerė Keis, – viltingai šypsodamasi pakartojo Klerė.

      – Pirmą kartą girdžiu.

      Klerė mostelėjo ranka į sieną su užrašu.

      – Keis, vadinasi – Nikolės sesuo.

      Paauglės akys išsiplėtė.

      – O Dieve. Negali būti. Iš tikrųjų? Pianistė?

      Klerė suraukė antakius.

      – Taip, koncertuojanti pianistė. – Netgi solistė, tik ar verta apie tai kalbėti? – Atvykau dėl Nikolės operacijos. Džesė paskambino ir paprašė…

      – Džesė?! – suspiegė mergina. – Ji negalėjo. O Viešpatie, jūs turbūt juokaujate? Nė už ką nepatikėsiu. Nikolė ją užmuš, jeigu dar neužmušė. Aš tuoj… – Ji mostelėjo ranka. – Luktelėkite, gerai? Aš tuoj grįšiu.

      Klerei nespėjus nieko pasakyti, mergina apsisuko ir dingo.

      Klerė pasitaisė ant peties rankinę ir ėmė apžiūrinėti vitrinoje išdėliotus kepinius. Ten buvo kelių rūšių pyragėlių, sausainių ir keletas kepaliukų duonos. Skrandis suburbuliavo primindamas, kad ji visą dieną nieko nevalgė. Per daug nervinosi ir lėktuve neįstengė nė kąsnio nuryti.

      Gal reikėtų pasiimti tos rozmarinų duonos ir stabtelėti kur nors prie…

      – Ką, po velniais, jūs čia veikiate?

      Klerė žvilgtelėjo į besiartinantį vyrą. Jis buvo aukštas, atrodė gal kiek negrabus, gražiai įdegęs. Iš išvaizdos galėjai spręsti, kad visą gyvenimą dirba fizinį darbą arba daug laiko praleidžia treniruoklių salėse. Ji labai stengėsi nesiraukyti žvelgdama į jo languotus marškinius ir nudrengtus džinsus.

      – Esu Klerė Keis, – pradėjo ji.

      – Žinau, kas esate. Klausiu, ką čia veikiate?

      – Ne, jūs klausėte, ką, po velniais, aš čia veikiu. Tai skirtingi dalykai.

      – O koks skirtumas?

      – Vienas klausimas rodo nuoširdų domėjimąsi atsakymu, o kitas – kad kažkodėl jus erzinu. Iš tikrųjų tai jums nerūpi, kodėl čia esu, tik norite parodyti, jog aš visiškai nepageidaujama. Tai keista, ypač turint omenyje, kad iki šiol mudu dar nebuvome susitikę.

      – Mes su Nikole draugai. Nors ir nebuvome susitikę, žinau apie jus daugiau nei reikia.

      Klerė nieko nesusigaudė. Jeigu Nikolė vis dar pyksta, kam Džesei reikėjo skambinti ir ją kviesti?

      – Kas jūs toks?

      – Vajatas Naitas. Nikolė yra ištekėjusi už mano netikro brolio.

      „Nikolė ištekėjo? Kada? Už ko?“ Nuo šių klausimų užplūdo gilus liūdesys. Tikra sesuo nematė reikalo pranešti ar pakviesti į vestuves. Kaip visa tai niekinga.

      Klerės veide atsispindėjo jausmų sumaištis. Vajatas nesivargino jų perprasti. Moterys ir jų jausmai buvo nesuvokiami dalykai paprastam mirtingajam. Mėginimai jas suprasti priveda vyrą prie girtuoklystės, o paskui ir prie savižudybės. Be didelio susidomėjimo jis apžiūrinėjo priešais stovinčią liekną blondinę, ieškodamas panašumo su Nikole ir Džese.

      Pirmiausia užkliuvo žydros akys – visų trijų tokios. Ko gero, ir lūpų forma panaši. Plaukų spalva… lyg ir tokia pat. Nikolė buvo blondinė. Klerės plaukai spindėjo daugybe atspalvių.

      Bet daugiau niekas jų nesiejo. Nikolė buvo jo draugė, jis jau daugelį metų ją pažinojo. Gana daili normalios išvaizdos moteris.

      Klerė vilkėjo šviesiais drabužiais – kiek per ilgą baltą apsiaustą, po apačia buvo matyti baltas megztinis ir tokios pat spalvos laisvos kelnės. Smėlio spalvos rankinė derėjo prie batų. Ji atrodė tarsi ledo princesė… blogio įsikūnijimas.

      – Ketinu aplankyti seserį, – ryžtingai tarė Klerė. – Žinau, kad ji guli ligoninėje. Tik nežinau kurioje.

      – Neketinu jums pasakyti. Nesuprantu, ko jūs čia atvykote, panele, bet dedu galvą: Nikolė visiškai nenori jūsų matyti.

      – O aš girdėjau priešingai.

      – Iš ko?

      – Iš Džesės. Ji sakė, kad Nikolei po operacijos reikės pagalbos. Vakar ji man paskambino ir štai aš čia. – Klerė šiek tiek kilstelėjo smakrą. – Aš neketinu išvykti, pone Naitai, jūs manęs nepriversite. Vis tiek susitiksiu su seserimi. Jeigu nesuteiksite man informacijos, СКАЧАТЬ