Saldžios šnekos. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ vos susilaikė balsu nepasakęs to ir dar daugiau, bet nepasakė, nes ji kaip tik šito iš jo ir tikėjosi; kita vertus, nors Klerė jam ir nepatiko, atrodė labai pažeidžiama. Vajatas galėjo pasielgti kaip paskutinis šunsnukis, bet nebuvo priekabiautojas nei chuliganas.

      Priėjęs jis paėmė iš jos rankos raktelius ir parodė prikabintą pultelį.

      – Ar niekada nesate mačiusi tokio daikčiuko? Tie maži piešinukai rodo mygtukų funkciją. – Jis paspaudė vieną, bagažinė pokštelėjusi atsidarė.

      Klerė jam nusišypsojo.

      – Rimtai? Viskas taip paprasta. – Ji apėjo aplinkui ir pažvelgė į bagažinę. – Didžiulė. Galėjau pasiimti daugiau daiktų. Ar yra dar kokių mygtukų?

      Ji labai susijaudino, automobilio užrakto pultelis tikrai nebuvo to vertas.

      – Jūs ne kažin kiek apie tai nutuokiate, tiesa?

      Jos šypsena dar labiau paplatėjo.

      – Mažiau, nei jūs manote.

      – Taip, yra dar durų užrakinimo, atrakinimo ir signalizacijos mygtukai.

      – Kaip įdomu. – Klerė atrodė lyg vaikas, gavęs naują žaislą. Ir tik gaišino jam laiką. – Dėkoju. Jaučiausi kaip kvaiša automobilių nuomos aikštelėje. Stovėjau ir nežinojau, ką daryti. – Ji suraukė nosį. – Būtų dar nieko, jei reikėtų tik vairuoti. Ar greitkeliu būtina taip pašėlusiai lėkti?

      Vajatas nežinojo, ką ir galvoti. Sprendžiant iš retų Nikolės komentarų apie seserį, ja verčiau nepasitikėti. Ir nors atrodė visai niekam tikusi, nepasakytum, kad būtų šalta ar išdidi.

      Vajatas tuoj priminė sau, kad tai ne jo reikalas.

      Jis grąžino raktelius Klerei. Sekundę, o gal ir dvi, jų rankos susilietė. Jo pirštų galai brūkštelėjo jai per delną. Visai atsitiktinai. Atrodė, kad trenkė žaibas.

      „Po velnių, kad ją kur perkūnas, – niūriai nusikeikė mintyse ir atitraukęs ranką susigrūdo į švarko kišenę. – Jokiu būdu. Tik ne ją. Viešpatie brangus, bet kurią kitą, tik ne ją.“

      Klerė kažką čiauškėjo, turbūt dėkojo. Vajatas nesiklausė. Galvoje sukosi viena mintis: kodėl iš visų pasaulio moterų kaip tik su šia jį nutvilkė nepakeliamas, svaiginantis geismas?

      Ramus moteriškas balsas iš GPS aparato vedė Klerę link namų, kuriuose ji praleido pirmus šešerius gyvenimo metus. Surado vietą automobiliui siauroje gatvelėje priešais namą. Palei pat įvažiuojamąjį keliuką ir jai neliko nieko kito, kaip įsiterpti kone skersai. Nebuvo ko nė svajoti, kad sugebės įsisprausti tarp kitų automobilių prie namo.

      Išjungusi variklį Klerė išlipo ir užrakino paspaudusi pultelį. Jausdamasi kvailai patenkinta savimi apėjo namą ir surado atsarginį raktą, paliktą kaip tik ten, kur Džesė ir sakė. Atrakinusi užpakalines duris įžengė vidun.

      Ji nebuvo čia beveik dvylika metų. Prisiminė vieną liūdną naktį, kurią praleido po šiuo stogu motinai mirus. Tą naktį Džesė spoksojo į ją kaip į prašalaitę, o Nikolė neslėpė priešiškumo. Ne, Nikolė nesitenkino tylia jausmų išraiška. Būdama šešiolikos ji jau neieškojo žodžio kišenėje.

      – Tu nužudei ją! – rėkė tada Nikolė. – Pirmiausia atėmei ją iš mūsų, o paskui nužudei. Niekada tau neatleisiu. Aš tavęs nekenčiu! Aš tavęs nekenčiu!

      Liza, Klerės agentė, tada ją išsivežė. Iki laidotuvių pabaigos jiedvi apsistojo „Keturių sezonų“ viešbutyje.

      Paskui išvyko į Paryžių. „Pavasaris – Paryžiuje“, – nusprendė Liza. Šio miesto grožis turėjo padėti Klerei atsigauti.

      Bet nepadėjo. Laikas užgydo žaizdas, tačiau lieka randai. „Pavasaris Paryžiuje.“ Šie žodžiai jai visada primindavo dainą, o daina – motinos mirtį ir Nikolės neapykantą.

      Nuvijusi šalin prisiminimus Klerė įžengė į virtuvę. Ji atrodė visiškai kitaip – įrengta šiuolaikiškai, gal todėl ir didesnė. Matyt, Nikolė atnaujino namus arba bent kai kuriuos kambarius. Žingsniuodama per pirmą aukštą pamatė, kad keli nedideli kambariukai virto gerokai didesniu vienu. Dabar tai buvo erdvi svetainė, apstatyta patogiais šiltų spalvų baldais, palei vieną sieną pastatytas plokščiaekranis televizorius ir kiti elektroniniai prietaisai. Valgomasis liko nepasikeitęs. Nedidelis miegamasis šiame aukšte virto jaukiu darbo kambariu.

      Namuose buvo tamsu ir šalta. Susiradusi termostatą Klerė įjungė šildymą. Keli šviestuvai kiek pagyvino vaizdą, bet nuo to namai netapo svetingesni. Turbūt jie buvo niekuo dėti. Priežastis tūnojo joje ir prisiminimuose, kurių neįmanoma atsikratyti.

      Paskutinį kartą Klerė lankėsi Sietle per tėvo laidotuves. Apie jo mirtį glaustai ir oficialiai telefonu pranešė vyriškis, tikriausiai Vajatas. Klerė prisiminė, kaip susmuko ant sofos kartodama, kad mirė tėtis. Paskambinęs žmogus pasakė laidotuvių datą, laiką, šarvojimo vietą ir iškart padėjo ragelį.

      Klerę tada ištiko šokas. Ji net nenutuokė, kad tėtis serga. Jai niekas nepranešė.

      Žinojo, ką jie galvoja – kad ji nepajudintų piršto dėl šeimos. Kad šeima jai nerūpi. Klerė daug kartų stengėsi paaiškinti, jog tai ji buvo atstumta. Seserys galėjo likti namie, kur saugu, kur jos jautėsi mylimos. Tačiau Nikolė laikėsi kitos nuomonės. Ir labai pyko.

      Klerė perbraukė delnais švelnius sofos apmušalus. Jausmas nepažįstamas. Vajatas teisus – ji šiems namams nebepriklauso. Ne, ji neišvažiuos. Nikolė ir Džesė – vienintelės jos giminaitės. Na ir kas, kad jiedvi daug metų nesikalbėjo su ja telefonu ir neatsakė į laiškus – dabar Klerė čia ir neišvažiuos, kol galų gale kaip nors iki jų prasibraus. Ir jos susitaikys.

      Ji užlipo į antrą aukštą. Čia buvo trys miegamieji. Žvilgtelėjo į namų šeimininkų kambarį. Sprendžiant iš spalvų ir daiktų tvarkos drabužinėje, jame įsikūrė Nikolė. Kitame koridoriaus gale buvo dar du miegamieji ir jiems bendras vonios kambarys.

      Vienas iš jų, dekoruotas pastelinėmis spalvomis, atrodė kaip tipiškas svečių kambarys su itin tvarkingai paklota lova, o kitame vyravo purpurinė spalva, sienos buvo apklijuotos reklaminiais plakatais, kampe stovėjo stalas su kompiuteriu.

      Klerė įėjo į šį kambarį ir apsidairė. Kvepėjo vanile.

      – Kodėl taip padarei? – paklausė garsiai. – Kodėl pakišai mane, Džese? Ar tikrai Nikolė pasiruošusi man atleisti?

      Ji desperatiškai troško tikėti seserimi, bet širdį graužė abejonė. Vajatas labai įtikinamai parodė, kaip jos nemėgsta. Neteisingas svetimo žmogaus nusiteikimas užgavo širdį, bet ji stengėsi nekreipti dėmesio. Kažkaip reikės visa tai įveikti.

      Nulipusi laiptais Klerė nuėjo prie pagrindinių durų. Pakeliui pastebėjo siaurus laiptus į rūsį. Ji žinojo, kas yra apačioje.

      Kiekviena jos kūno ląstelė rėkte rėkė to nedaryti, tačiau nė pati nepajuto, kaip prisiartino prie laiptų ir iš lėto ėmė leistis žemyn.

      Jie vedė tiesiai į rūsį. O kas, jei apačioje sumūryta СКАЧАТЬ