Beribis Dangus. David Charles Manners

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      Kai buvau paauglys, seksas man buvo tai, ką darė varlės per biologijos pamokas, kad padėtų mums atlikti namų darbus; tai, ką išdykę suaugusieji bandydavo įžiūrėti vakarais rodomuose meilės serialuose; ir tai, ką išdarinėjo mūsų katinas su kaimynų katyte kiemo viduryje, kai pas mus svečiuodavosi mūsų dorieji giminaičiai. Kol augau, nė karto negirdėjau, kad intymūs santykiai yra kažkas daugiau nei lengvabūdiškas nesusivaldymas, apie ką mandagūs žmonės niekada nekalba ir neprisipažįsta, jog patys tuo užsiima.

      Iš tiesų nuo pat mažumės buvome mokomi slapčia kikenti iš bet ko, kas susiję su seksu. Tokius dalykus slėpdavome nuo suaugusiųjų, bet jais didžiuodavomės tarp bendraamžių. Mus mokė išpažinti tokias nuodėmes kunigams, o vėliau tokiais klausimais kreiptis pas gydytojus. Todėl visiškai nenuostabu, kad slopinant tai, kas taip natūralu, malonu ir būtina žmogaus raidai, fizinei ir dvasinei sveikatai, tai, kas turėtų būti suvokiama kaip teigiamos, naudingos, kūrybinės mūsų kūno galios, paverčiant visa tai negatyviais ir net žalingais instinktais, susikaupusi energija gali tapti nekontroliuojama ir pasireikšti depresija, agresija ar paleistuvyste. Ar bent jau taip buvome mokomi manyti.

      Nuo tokių minčių pradėjau nerimauti. Niekada anksčiau nebuvau sau pripažinęs, kad jaučiausi nusivylęs, o gal net prislėgtas, dėl visko kas susiję su lytiniu gyvenimu.

      „Šamane-dadžū, – suniurnėjau, – mano pasaulis visiškai kitoks. Tiesą pasakius, man atrodo, kad jūs net neįsivaizduojate, kiek mes skiriamės.“

      Kušalas Magaras pasilenkė ir uždėjo rankas man ant kelių tarsi norėdamas nuraminti.

      „Ar tu kalbi apie žmones, kovojančius dėl lytinio pasitenkinimo ir nesavanaudiškos meilės? Apie žmones, kurie taip nutolę nuo kitų ir pačių savęs, kad nebegali patirti jausmų, kuriais tiki? Apie gyvenimus, tapusius tokiais beprasmiais ir beverčiais, kad paguodos žmonės ieško materialiuose turtuose? Ne, brolau, žmonės ten ir žmonės čia tikrai smarkiai nesiskiria.“

      Jis nepaisė mano globėjiškų lūkesčių. Nenumaniau, kad jis toks pasaulietiškai išmintingas. Visiškas susvetimėjimas buvo iš tiesų neatsiejama mano modernaus, mechanizuoto ir intensyviai virstančio skaitmeniniu pasaulio dalis. Realų gyvenimą imituojančios pramogos taip paplito, kad visuomenė, įpratusi gyventi pagal žiniasklaidos primetamas taisykles, dabar manė, jog jiems realybė sukelia per daug streso. Ir todėl, tarsi tikint, kad viskam vadovaujanti leidybos kompanija prisiims atsakomybę, netgi pačios paprasčiausios klaidos ir nelaimingi atsitikimai verčia mus viskuo kaltinti vieniems kitus ar netgi bylinėtis.

      Lygiai taip pat su mūsų manija turėti daugiau turto ir gerą reputaciją; didesnius automobilius ir geresnes atostogas; mūsų noras gyventi lengvai, greitai, maloniai ir be jokių padarinių nesuteikė socialinio glaudumo ar asmeninio pasitenkinimo. Priešingai, kenčiame nuo sekinančio nerimo ir ligų bandydami užpildyti tą emocinę tuštumą, karštligiškai žiūrėdami vis daugiau televizijos laidų ir taip dar labiau atitolstame patys nuo savęs, dar labiau užgriozdiname savo spintas ir apkrauname savo gyvenimus.

      „Nepamirškime ir vis įkyresnio susirūpinimo tokiu nereikšmingu dalyku kaip išvaizda, – tęsė šamanas. – Juk tai tik dar labiau sumažina mūsų galimybes puoselėti intymius santykius, atsidavimą.“

      Niekada apie tai nesusimąsčiau, bet puikiai suvokiau, kaip mumis manipuliuojama kiekviename žingsnyje. Žurnalai, reklamos ir televizija meistriškai kerta per mūsų pasitikėjimą savimi, įskiepija baimę, kad mums atsiras raukšlių, nupliksime ar tapsime pilvoti, o čia, kalnuose, tokiomis savybėmis žavimasi, nes jos liudija apie metams bėgant sukauptą išmintį ir pasitenkinimą savimi. Didžiosios įmonės verčia mus patikėti pažadais, kad viską išspręs jauninamieji kremai, vyriškumo piliulės ar radikalios chirurginės procedūros. Tačiau mus ir toliau verčia jaustis nepilnaverčiais, kad išleistume vis daugiau.

      Kušalas Magaras nenuleido nuo manęs akių, kai paprašė Samuelio paruošti dar arbatos. O aš sėdėjau apsikabinęs kelius ir niršau dėl neišreiškiamo nusivylimo tiek savimi, tiek tuo padriku, purvinu pasauliu, iš kurio čia atkeliavau.

      VIII skyrius

      Apie Tradiciją galima sužinoti dviem būdais – iš mokytojo ir paties savęs.

KALNŲ POSAKIS

      „Taigi, jei tantra nėra vien apie seksą, apie ką ji?“ – neišlaikiau nepaklausęs.

      „Brolau, žodžiu „tantra“ galima pavadinti daug ką, – ramiai paaiškino šamanas. – Juo galima įvardyti audimo staklių šaudyklę ar audeklo apmatus. Pavyzdžiui, tantra-vaja yra senas žodis, reiškiantis audėją. Juo galima pavadinti net vorą.“

      Nieko nesupratau.

      „Įsivaizduok, kad Tradicija lygina visą visatą su audeklu, kurio visos dalys yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos priklauso. Todėl Tradicijos pamokymai ir patarimai dažnai lyginami su audimu, kai sujungiamas vidus ir išorė, subjektas ir objektas – „tu“ ir „aš“. Pamokymų ir patarimų „tinklas“ padeda mums praplėsti savo sąmonę ir veda išminties link.“

      „Be to, tantra gali būti ir „pagrindinis vaistas“, – pridūrė Samuelis, į puodą berdamas dar arbatžolių ir imbiero šaknies ir maišydamas kunkuliuojantį vandenį mediniu šaukštu. – Ir, man atrodo, malajaliai pietuose sieja tantrą su savo kalbos žodžiu thantram, kuris reiškia „labai protingą mintį“!“

      „Taip ir yra, – nusišypsojo Kušalas Magaras. – Tačiau mūsų kalnuose manoma, kad žodis „tantra“ sudarytas iš dviejų žodžių: „tan“, kuris reiškia „praplečiantis ar atskleidžiantis žinias“, ir „tra“, nurodančio „įrankį“. Taigi tai yra būdas praplėsti sąmonę ir jos ribas, siekiant išgelbėti mus nuo galimai nežmogiško elgesio, kuris gali pasireikšti kaip ribotos, savanaudiškos pasaulėžiūros padarinys.“

      „Tuomet ką pagal šaivinio tantrizmo jogą reiškia joga? – paklausiau. – Juk tikrai neturite omenyje stovėjimo ant galvos ir sėdėjimo lotoso poza?“

      Mano ribota patirtis jogos klausimais nebuvo įkvepianti ar džiuginanti. Dažnai tekdavo susidurti su savamoksliais mokytojais, prisigalvojančiais įvairiausių, naujų jogos programų, kurių tikslas, viena vertus, buvo gerai pratampyti raumenis, kad mokiniai būtų patenkinti, o kita vertus, paskleisti kokią naują pseudodvasinę populiariosios psichologijos teoriją. Retai kada man pasirodydavo, kad tos banalios gimnastikos pamokos turi kokią gilesnę prasmę nei eiliuotas dvieilis ant sentimentalaus atviruko ar televizijos viktorinos šūkis.

      „Joga vadiname visas šaivinio tantrizmo veiklas, kurių tikslas – išlaisvinti įžvalgą, – paaiškino jis. – Jei ši sąvoka pasirodys tinkamesnė – tai aktyvi, praktinė „metodika“, kuri padeda mums aiškiau suvokti save ir mus supantį pasaulį siekiant įgyti išminties. Pats žodis „joga“ yra kilęs iš veiksmažodžio „yoke“, kuris reiškia sąmoningą ketinimą tai, kas įprastai savanaudiška ir asmeniška, pakeisti tuo, kas empatiška ir universalu.“

      „Taip pat šis žodis reiškia „stropiai ir dėmesingai veikti“, – pridūrė Samuelis, – kiek leidžia žmogaus galimybės.“

      Nustebęs pasižiūrėjau į savo pusbrolį. „Jau esi visa tai girdėjęs, tiesa?“ – paklausiau.

      Jis šelmiškai išsiviepė, kilstelėjo antakius ir toliau maišė arbatą.

      „Joga СКАЧАТЬ