Beribis Dangus. David Charles Manners

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ o kartu ir visos būties supratimą, kuris peržengia įprastai mūsų jutimų nubrėžtas ribas. Ir, žinoma, toks supratimas pranoksta mokymąsi iš knygų ir mokytojų. Dėl šios priežasties Tradicijoje svarbiausia nuolat plėsti savo sąmonę, nes mūsų turimas savęs vaizdas gali plėstis tik iki mūsų nuovokos ribų.“

      „O kam tada reikalingos tos „įprastinės ribos“, kurias vėliau būtina plėsti?“ – negalėjau nepaklausti.

      „Mūsų kasdienis supratimas yra atrankinis. Mes suvokiame ir įsimename tik tai, kas mums reikalinga, tik tai, kas artima mūsų turimai nuomonei apie save, kitus ir pasaulį. Tradicijos sadhana moko mus išsilaisvinti iš beprasmių, reaktyvių įpročių, vedančių žalingų minčių, žodžių ir veiksmų link. Taip pat ji moko gyventi ir mylėti pilniau, veiksmingiau, džiaugsmingiau, išmintingiau, be baimių ir išankstinių sąlygų.“

      Ir nors toks praktiškumas man pasirodė labai patrauklus, vis dar dvejojau, ar paprastumą praktikuojanti sistema galėtų suteikti tiek įspūdingai daug naudos, kaip žada šamanas.

      Todėl tąsyk nusprendžiau pabūti atviras jo idėjoms – kai kurios man iš karto pasirodė vertos dėmesio ir paguodžiančios, o kitos – nesuprantamos ir provokuojančios, nes šie kalnų žmonės tokie malonūs, tokie laisvi, alsuojantys dvasios ramybe ir patenkinti savo gyvenimu, kas iš esmės taip svetima dėl nepasitikėjimo savimi kenčiančiai ir konfliktų kultūrai, iš kurios čia atkeliavau.

      „O kaip „vyksta“ toji sadhana?“ – pasiteiravau.

      „Palengva gilinant kasdienių patyrimų suvokimą, kad išmoktume suprasti, kuo maloni kiekviena akimirka, atrastume gyvenimo džiaugsmą ir taip atkurtume pusiausvyrą savyje ir aplink save. Juk kad rastumėte širdies ramybę, savo tikslą ir tvarią laimę, kurios taip ieškote, niekas, išskyrus jūsų pačių nuomonę, gyvenime neturi pasikeisti.“

      Nors tikrai neužsiminiau, kad vis dar ieškau tikslo, prasmės ar laimės, dabar, kai jis apie tai prabilo, suvokiau, jog tai tiesa.

      „Brolau, mes visi patys susikuriame savo realybę, – pareiškė jis, – nes visata mums atrodo tokia, kokią įsivaizduojame ją esant.“

      Nustebęs pakėliau akis. Paskutiniai jo žodžiai grasino iš esmės pakeisti visą fizinės realybės sampratą, kuria buvau išmokytas tikėti.

      „Tačiau iš pradžių užtenka žinoti, kad mūsų kalnų Tradicija yra džiaugsmingas metodas, apimantis visus ir viską, – pasakė jis. – Juk visatoje niekas neišskiriama ir niekas nedalijama – nėra jokių ribų, išskyrus žmogaus riboto suvokimo primetamas.“

      Jis kalbėjo labai švelniai, tačiau kone fiziškai jaučiau kiekvieną tariamą skiemenį.

      „Šį visa apimantį požiūrį čionykščiai kalnų žmonės pavertė praktine, eksperimentine, išlaisvinančia iš mūsų pačių susikurtų ribų sistema. Tai – šaivinio tantrizmo joga. Tai – mūsų Tradicija.“

      Jis pažiūrėjo man į akis, priglaudė abi mano rankas sau prie širdies ir nusišypsojo.

      Nusišypsojau ir aš. Žinojau, kad esu pasiruošęs pradėti.

      VII skyrius

      Tyra sąmonė – mūsų tikroji esybė…

      Pamąstykite apie tai.

TRIPURA RAHASYA

      „Šamane-dadžū, ką konkrečiai Jūs turite galvoje kalbėdamas apie tantras? – paklausiau, vėl gurkštelėdamas jo dieviškos arbatos. – Na, ten, iš kur aš kilęs, šis žodis siejamas su labai, na, ribotomis asociacijomis.“

      „Kalbi apie seksą, tiesa? – pasitikslino jis. – Na, žinoma. Tuomet galbūt tau negirdėta, kad sekso ir tantros sąsaja sugalvota Vakaruose. Tai tėra pramanas, taip viliojantis, intriguojantis, kartu ir klaidinantis užsieniečius, o dabar jau net pačius indus.“

      Sutrikęs šyptelėjau, tarsi būčiau asmeniškai atsakingas už tokias naivias, nepagrįstas interpretacijas, plačiai žinomas visuomenėje, kurioje užaugau.

      „Tai grynų gryniausias nesusipratimas, atsiradęs todėl, kad, priešingai nei patriarchalinės religijos, Tradicija pripažįsta ir apima visas energijos ir sąmoningumo sąjungos išraiškas, taigi ir visapusišką žmogišką patirtį.“

      Būtent šis Tradicijos principas pribloškė mane labiausiai.

      „Dėl šios priežasties instinktyvus žmogaus lytinis potraukis mūsų sakytinėje išmintyje suvokiamas kaip vienas iš daugelio būdų ištirti savo tikrąją prigimtį ir taip įgyti žinių apie save. Tačiau seksas niekada nebuvo ir nėra tikrosios šaivinio tantrizmo jogos pagrindas, dėmesio centras ar tikslas. Teigiantys priešingai arba nieko apie ją nežino, arba šitaip išdykauja.“

      Energingai linktelėjau tarsi norėdamas įrodyti, kad aš ne toks, nors net krūptelėjau prisiminęs daugybę knygų, kursų ir rekolekcijų, besidangstančių žodžiu „tantra“, siekiant pateisinti visokiausias narcisistines pasitenkinimo formas. Juo labiau, kad buvau šventai įsitikinęs, jog šis romus, besišypsantis kalnų žmogus net negalėjo įsivaizduoti masto, kokiu skleidžiami tokie mistiniai-seksualiniai paistalai.

      „Reikia pripažinti, kad žmonija gali suklestėti tik tuomet, kai lytinę brandą ir emocinį pasitenkinimą pasiekiame per abipuse pagarba, parama grįstus santykius, kai tokius ryšius puoselėdami jaučiamės saugūs ir laimingi. Būtent dėl šios priežasties čia, kalnuose, jau nuo ankstyvos paauglystės mus moko atidžiai ištyrinėti savo kūno galimybes be jokios gėdos ar kaltės, kad geriau suprastume tas nuostabias visatos galias, kuriomis esame apdovanoti. Vėliau jaunuoliai praktikuojasi gilindami savo pojūčius, kurie nėra vien kūniški, nes ilgainiui išlavėja savimonė, savižina ir savo ruožtu padidėja empatija ir užuojauta.“

      Pasižiūrėjau į jį nustebęs. Tokios neribotos galimybės nė iš tolo nepriminė mano klystkelių į brandą, lydimų nuolatinio kaltės jausmo, perdėtai prižiūrimų vikaro peripatetiko. Jis mus, iš baimės susigūžusius paauglius, gąsdindavo prakeiksmais ir vis kartojo, kad apaksime, jei neatsikratysime savo „nenormalių“ – kaip jam iškreiptai atrodė – įpročių arba jei per ilgai užsibūsime mokyklos dušinėje su kitais futbolo komandos nariais.

      Savo prakeiksmams sustiprinti jis padalydavo mums lankstinukus, kuriuose, prisidengiant įmantriausiais žodžiais, būdavome įspėjami pernelyg nesidomėti savo – arba, dar blogiau, kitų žmonių – kūnu, Dievo suteikta šventove. O jei nelabasis mus sugundydavo nors per nago juodymą susidomėti savo „pasileidimu“, mums liepdavo arba persirengti sportine apranga ir sukti ratus mokyklos stadione, kol Šventoji Dvasia nuspręsdavo, kad jau galima „išgelbėti mus nuo pagundų“, arba paprasčiausiai išsitraukti rankas iš kišenių ir giedoti giesmes.

      „Ir priešingai, susilaikymas nuo natūralios intymios išraiškos neveda išminties link, – tęsė šamanas. – Tada kūniški troškimai skatina veidmainiauti tiek mintimis, tiek savo poelgiais, taip kyla vidiniai ir išoriniai konfliktai, širdį gramzdinantys į depresiją, o sielą į neviltį. Galiausiai pratrūkstama pykčiu, agresija ir smurtu, nukreiptu tiek į save, tiek į kitus, o tuomet pasitaiko ir klastingų, žiaurių nusikaltimų žmogiškumui. O kur dar beprotybė ir fanatizmas?“

      Nieko neatsakiau. СКАЧАТЬ