Beribis Dangus. David Charles Manners

Чтение книги онлайн.

      AUTORIAUS ŽODIS

      Knygoje „Beribis dangus“ pasakojama apie tikrus žmones ir įvykius. Laikas buvo sutrumpintas, kad istorija neprailgtų, o žmonių vardai, vietovardžiai ir asmeninės detalės – pakeisti siekiant apsaugoti tų asmenų tikrąsias tapatybes. Tikiuosi, mano pasakojimas jų nenuvils, o skaitytojai ras naujų idėjų, kaip gyventi ir mylėti visa širdimi, džiaugsmingai ir išmintingai.

      ĮŽANGA

      Skendintiems tamsoje – tai šviesa, galinti ją išsklaidyti.

      Bengalijos Himalajų prieškalnių snieguotos viršukalnės plevena ore tarsi sustingę debesėliai virš cinamono, kardamono ir tankių bambukų giraičių. Medinėmis atramomis į kalnų keteras kabinasi horizonte boluojantys ir raudonuojantys kaimeliai.

      Kiekvienas brėkštantis rytas šventovėse prasideda apeigomis olų ir pavasario dievybėms. O dienai baigiantis į prieblandą nugrimzta varnų kivirčas, šakalų peštynės ir ritmiškas šamanų mušamų būgnų tratėjimas.

      Šios prieškalnės kadaise buvo lepčų – genties, turinčios savo kalbą, būdingą išvaizdą ir savitą kultūrą – gimtinė. Šiandien gimtosiomis žemėmis lepčai dalijasi su savo ribas praplėtusia Bhutija ir bhutijais, prekybą monopolizavusiais bengalais ir mavariais iš lygumų bei indų pėstininkais, saugančiais šią teritoriją nuo ekspansyvių gretimos Kinijos ambicijų.

      Savo derlingomis žemėmis Lepča taip pat dalijasi su tibetiečiais, kurie čia atsikėlė vaduodamiesi nuo Didžiojo šuolio1, nešini paauksuotomis bodhisatvų2 skulptūrėlėmis ir paslaptingais tekstais; su išlikusios anglakalbių indų bendruomenės nariais, kurie vis dar susirenka po jau griūvančiu Viktorijos laikų gotikinės bažnyčios stogu ir gieda melsdami išgelbėti savo daugiatautes sielas; su nepaliečiais, kurių kalba ir kultūra dominuoja šiame regione nuo tada, kai jie, bandydami pabėgti nuo Gurkhų dinastijos3 karalių tironijos, įsikūrė čia rinkti britams arbatžolių.

      Šių gyvybe knibždančių prieškalnių viršūnėse ir slėniuose vis dar gyvas nepaprastas požiūris į gyvenimą, kuriam svetimi griežti įsitikinimai, hierarchija, dvasininkija ar dogmos, o siekiant apsisaugoti nuo piktnaudžiavimo ši nuosaiki išmintis perduodama tik per laipsniškas iniciacijas. Vis dėlto tie, kurie pasirenka šį kelią, kviečiami iš naujo įvertinti tai, kuo jie mano esantys bei suvokti, kad gali išmokti gyventi ir mylėti ne tik nepaisydami jokių ribų, drąsiai, džiaugsmingai ir išmintingai, bet ir nekenkdami nei sau, nei kitiems.

      Nepalietiškai kalbančiuose Bengalijos Himalajuose – ten, kur per kelerius metus man teko patirti ne vieną iniciaciją – tokie praktiniai, gyvenimus keičiantys mokymai vadinami Thuture Veda – žodine išmintimi, arba Purna marga – pilnatvės, gausybės ir pasitenkinimo keliu.

      Tačiau vis dėlto tiek žemumose besidriekiančiose sorų pievose, susiliejančiose su ryžių laukais, tiek šlaituose želiančiuose brūzgynuose, peraugančiuose į tankius kedrynus, šis tantromis grįstas kelias į išmintį dažniausiai vadinamas Parampara4 „vedančia pirmyn, tarpininkaujančia, atkuriančia tvarką mūsų geriausia ateitimi“ – Tradicija.

      Pirmoji dalis

      I skyrius

      Nėra jokio likimo, jokios lemties.

      „Ar žinai, ko nori?“

      Prisimerkęs nužvelgiau nepažįstamąjį, kuo ramiausiai įsitaisiusį prie skaisčiai raudonų savo medinės šventyklėlės durų.

      Stebėjau, kaip jo saulės nugairintame veide sušvinta šypsena, apnuogindama nuo arbatos pageltusius dantis.

      Mačiau, kaip jo šviesios akys nuodugniai mane nagrinėja – tarsi siekdamos palaužti mano gynybines galias ir padaryti mane visiškai perregimą.

      Ir visgi atsakymo į jo klausimą neturėjau.

      Į kelionę per Indiją leidausi vienas nuo Gudžarato laukų ir Radžastano dykumos, per Himačalio kalnų stoteles ir bekraštes lygumas rytinių Himalajų prieškalnių link. Trokšdamas ištesėti kadaise močiutei duotą pažadą, aptikau vietą, kur, kalbama, susijungė dviejų mano vaikystės herojų gyvenimai: pačioje kalno viršūnėje įsikūrusiame miestelyje mano „indiškasis“ dėdulė Oskaras į žmonas paėmė genties princesę, o jų atžalas ant kelių supo poetas, filosofas Rabindranathas Tagorė. Čia, šiuose verandomis pasidabinusiuose nameliuose, radau tarsi manęs ir telaukusius anglakalbius indus pusbrolius, pusseseres, tetas ir dėdes, kuriuos iki šiol laikiau tik šeimos legenda.

      Tačiau nors visi faktai man jau buvo žinomi, tikroji priežastis, kodėl dabar šąlu ant šio šlaito tankiai suaugusių chininmedžių pavėsyje, stebėdamas tolumoje sidabruojantį upės vingį ir snieguotas Kančendžungos viršūnes, man vis dar neaiški.

      Viskas prasidėjo, kai mudu su iš naujo surastu pusbroliu Samueliu skynėmės kelią sausakimšame Kalimpongo turguje, aptriušusioje šios senos kalnų stotelės širdyje, tarp šūsnimis sukrautų daržovių ir prieskoninių žolelių, kruvinos mėsos ir dvokiančios žuvies. Pritūpiau apžiūrėti maldos būgnelių, iš įvairiaspalvių karoliukų suvertų rožinių ir rankraščių, išdėliotų ant patiestos paklodės. Po menkaverčiais niekučiais radau sukirmijusią medinę lentelę, kaligrafiškai išraižytą kampuotais rašmenimis, ir pardavėjo pasiklausiau kainos. Prekeivis papurtė galvą ir pasakė, kad neleis man išeiti su tokia vabzdžių nuėsta seniena. Jis pabandė mane sudominti kartoninėje dėžutėje tviskančiais pigiais niekučiais, tačiau mano širdis linko prie tos išraižytos lentelės.

      Senis nusišypsojo.

      „Jis sako, kad tavo mąstymas nesuvaržytas, – išvertė man Samuelis. – O dabar jis nori, kad nuvesčiau tave į kažkokią vietą kalnuose, apie kurią niekada nesu girdėjęs, vadinamą Lapu-basti, į kaimelį Lapu. Regis, jam atrodo, kad tavęs ten kažkas laukia.“

      Mudu su Samueliu jaunatviškai, nutrūktgalviškai išsišiepėme, taip vienas kitam patvirtindami, kad, be jokių abejonių, leisimės į prekeivio pasiūlytą mįslingą kelionę. Jau seniai akylai dairėmės bet kokios galimybės patirti naujų nuotykių. Tačiau grįžus namo pastebėjau, kad Samuelis savo motinai, kol ji virtuvėje mikliai sukosi ruošdama mums užkandžių ir kartu negailestingai tardydama, taip ir nepapasakojo, nei kaip sugalvojome leistis į tokią kelionę, nei koks mūsų tikslas.

      Tarp mudviejų gimtadienių – vos keturios dienos, ūgiai skiriasi per gerą pėdą, o gymis ir kultūrinė patirtis – visu žemynu, tačiau tikrais draugais tapome nuo pat pirmojo susitikimo. Taip susidraugavome, kad mūsų artumo pasidarė neįmanoma paaiškinti tiesiog giminystės ryšiais ar amžiaus tarpsnio ypatumais.

      Neblėstantis СКАЧАТЬ