Eliotų dinastija. Antra knyga. Susan Crosby

Чтение книги онлайн.

      – Nesijaudink, – sumurmėjo. – Žinant, kiek ir ko apie mane jau prirašyta, abejoju, ar būsiu apstulbintas.

      Samer nekantriai laukė, kol jis baigs skaityti. Rašydama ji vargo prie kiekvieno žodžio. Ir kiekvienas žodis su stulbinamai ryškiomis detalėmis atgaivindavo mintis apie jį ir tą naktį Waldorfe. Kiek ji laužė galvą mąstydama, kaip jį apibūdinti, kad nebūtų banali arba neatrodytų įsimylėjusi! Zikas Vudlou, menininko siela sekso simbolio kūne, buvo parašiusi, o paskui ištrynė. Išvadino save juokinga, kitokiais epitetais ir ištisą amžinybę spoksojo į tuščią ekraną.

      Galiausiai nusprendė pradėti nuo Ziko citatos, jog jis stengiasi, kad jo muzika būtų visąlaik nauja ir atitiktų šiandienos dvasią. Kaip tik tada merginos mintis nutraukė jo balsas.

      – Labai geras straipsnis, – pagyrė vaikinas. – Man patiko.

      – Tikrai? – suprasdama, kad atrodo tiesiog gėdingai nustebusi, ji pabandė dar kartą. – Turiu omeny, iš tikrųjų?

      Jo lūpose žaidė šypsena.

      – Taip, tikrai. Tik vieną dalyką galiu sukritikuoti.

      – Kokį?

      Zikas padėjo straipsnį ant stalo.

      – Reikia atlikti išsamesnį tyrimą.

      – Nesu tikra, ar man dar reikia papildomos informacijos…

      Jis prisiartino prie jos tiek, kad juodu skyrė vos keletas colių. Merginai užgniaužė kvapą.

      – Esi įsitikinusi? – sumurmėjo vaikinas. – Nes yra dar daug dalykų, kuriuos man reikia išsiaiškinti apie tave.

      Nuo tokio erotiniu atspalviu dvelkiančio pokalbio jai oda lakstė šiurpuliukai.

      – Pavyzdžiui, ką? – sukuždėjo ji.

      Zikas paglostė jai skruostą, nykščiu perbraukė per lūpas.

      – Pavyzdžiui, ar tavo oda visada tokia švelni? – Vaikinas prisitraukė ją arčiau ir palenkė galvą. – Ar tavo lūpos visada taip laukia bučinio, kaip man atrodo? – sušnibždėjo, priglusdamas prie jos lūpų.

      Zikas įgudusiu bučiniu įsisiurbė jai į lūpas, ir merginą greitai paskandino tie patys jausmai, kurie nusinešė juodu ant savo sparnų tą pirmąją naktį Waldorfe.

      Ji negalėjo atsiplėšti nuo jo tol, kol jis pats nenutraukė bučinio. Pažvelgęs į merginą ir neatitraukdamas akių nuo gilios susiaučiamo megztuko iškirptės, vaikinas švelniai sumurmėjo:

      – Tu šiandien taip gražiai atrodai.

      – Buvau apsipirkti, – prisipažino ji. Samer galiausiai ištaikė valandėlę ir, pasiryžusi nusipirkti ką nors tinkama šiam vakarui, pralėkė parduotuves. Ji pernelyg nesuko galvos, kodėl staiga tapo taip svarbu, kuo vilkės.

      – Labai rafinuota.

      – Gal tai naujosios Samer Eliot gimimas? – pajuokavo ji.

      – Jei taip, būtų malonu visomis išgalėmis prisidėti prie šio proceso, – viliojamu balsu pasisiūlė Zikas.

      Samer jautėsi taip, tarsi pilve lengvais sparneliais plasnotų miriadai drugelių. Jųdviejų geismo šokis merginai vis dar buvo neištirta žemė.

      – Atrodo, kalbėjomės apie interviu…

      – Taip, ir apie informacijos paieškas…

      – Ar bandai mane suvilioti?

      – O ką, ar man gerai sekasi? – vaikinas neatitraukė akių nuo jos megztuko, pro kurio audinį ryškėjo spenelių apybraižos. – Sakyčiau, atrodai susijaudinusi…

      – Iš tikrųjų nesi mano skonio… – ką ji mėgina įtikinti: jį ar save? – Visi vaikinai, su kuriais draugaudavau, kirpdavosi trumpai. – Be to, visi dirbdavo nuobodžius darbus kontorose, turėjo pilnas spintas dalykinių kostiumų ir nebuvo tokie maištininkai.

      Jis nusijuokė.

      – Mokykis gyventi pavojingai!

      Ar ji išdrįs?

      – O tu tikrai man patinki, – patikino vaikinas.

      Netikėdama Samer žvelgė į jį.

      – Tu originali, – paaiškino jis. – Tokia provokuojanti, natūrali ir miela.

      Samer pakėlė į jį akis ir pajuto nebesivaldanti. Teištarė:

      – Bent kartą, mąstydama apie tave, norėčiau nebūti apkvaitusi nuo geismo.

      Zikas nusijuokė.

      – O kam? Žmonės sako, kad laimingiausi yra tie, kurie niekad nesuranda kelio atgal iš to svaigulio.

      Gal jis ir teisus, pamanė mergina. Nuo tos nakties Waldorfe galvoje kirbėjo vienas klausimas: kas ta aistringa moteris, gulėjusi pataluose su Ziku? Ar jai tiesiog buvo aptemęs protas, ar tai – jos esybės dalis, kurią protingoji Samer Eliot, bijodama išlaisvinti, ilgai slėpė pati nuo savęs?

      Samer nekantravo tai išsiaiškinti, o Zikas atrodė visiškai sutinkąs jai padėti. Vaikinas pasislinko arčiau, o ji tuo pat metu žingtelėjo jo link. Nejučiomis atsidūrusi Ziko glėbyje, Samer ištirpo nuo jo lūpų prisilietimo.