Eliotų dinastija. Antra knyga. Susan Crosby

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ jis turi įsirengęs tiesiog fantastišką viengungio būstą. Rytais išsiropštęs iš lovos leidžiasi tiesiai į darbą. Negana to, darbas leidžia jam laikytis atokiau nuo ELK ir nuo visų mūsų arba, turėčiau patikslinti, nuo vieno iš Eliotų, o konkrečiai – mano senelio. Be to, restorano reikalais Brajenui tenka pakeliauti po pačias nuostabiausias vietas.

      Įdomu, pamanė Zikas. Samer pasakojimas ne tik atskleidė, koks yra Brajenas, bet ir sudomino – jos manymu, idealus darbas reiškia atokiau nuo ELK.

      – Samer perdeda, – paprieštaravo Brajenas.

      – Nė kiek! – ėmė gintis ji.

      – O kur tenka keliauti? – pasiteiravo Zikas.

      – Daugiausia po Europą. Į Paryžių, – gūžtelėjo pečiais Brajenas.

      – Kaip tik prieš mėnesį buvau Paryžiuje. Kaip tau?..

      – Atsiprašau, – staiga pertraukė Brajenas. – Pamačiau žmogų, kurį visą vakarą bandau pagauti.

      Keista, pamanė Zikas, žvilgsniu nulydėdamas Brajeno nugarą. Jam susidarė įspūdis, kad vyriškis nenori kalbėtis apie savo keliones.

      Tačiau ne vien Zikas sekė Brajeno išėjimą – kažkoks vyras atsisuko ir pareiškė:

      – Matau, kad jau susipažinote su paslaptinguoju klano keliautoju. Sveika, mieloji, seniai nesimatėme, – bučiniu į skruostą pasisveikino su Samer.

      – Zikai, tai…

      – Leisk pačiam spėti, – santūriai įsikišo jis, – tavo pusbrolis.

      Vaikinas buvo be galo panašus į Brajeną: tie patys juodi kaip degutas plaukai ir mėlynos akys. Tačiau charakteriu šis pusbrolis atrodė toks pat ramus ir susitvardantis kaip Šeinas.

      – Kalenas Eliotas, – prisistatė vaikinas su velniukais akyse. – Brajeno jaunesnysis brolis. – Sudėjęs nykštį ir rodomąjį pirštą per pusę colio, pridėjo: – Tačiau jaunesnis tik per tiek.

      – Kalenas – Snap pardavimų direktorius, – paaiškino Samer.

      Zikas apsimetė apstulbęs.

      – Jūs – iš konkuruojančio žurnalo? Ką čia veikiate?!

      – Mane visur kviečia, – Kalenas nusišiepė ir pridėjo. – Tai Samer jau spėjo papasakoti apie didžiąsias šeimos varžybas?

      – Spėjo… – pasisukęs į Samer ir besdamas pirštu į Kaleną, vaikinas paklausė: – Jei jis čia, tai kur Skarlet? Argi ji nedirba viename iš ELK žurnalų?

      Samer apniuko.

      – Skarlet nutarė neiti. Šį savaitgalį ji išvažiavo su draugais slidinėti.

      Kalenas pasisuko į Ziką ir valiūkiškai kilstelėjo antakį.

      – Poste mačiau straipsnį apie tave ir Skarlet. Ar bandai išsiaiškinti, su kuria iš jųdviejų dabar esi? – nesusilaikė nepaerzinęs.

      Jei tik Kalenas žinotų, pamanė sau Zikas. Jis pastebėjo, kaip greta jo Samer sekundėlę sustingsta į ledą, ir nerūpestingai šyptelėjo.

      – Neklausyk Kaleno tauškalų, – Samer žaismingai pliaukštelėjo pusbroliui per petį. – Net aš nesuskaičiuočiau, kiek širdžių jis yra sudaužęs.

      – Toks jau esu, – patvirtino Kalenas, akivaizdžiai įsitraukdamas į žaidimą, nors Zikas pastebėjo vaikino veidu nuslenkant šešėlį. – Šeinui reikės pasistengti, kad išsaugotų Eliotų mergišiaus titulą.

      Jie truputėlį paplepėjo su Kalenu, ir Zikas pasiūlė Samer eiti prie baro dar ko nors išgerti.

      Barmeno paprašęs įpilti jam burbono su ledu ir taurę balto vyno Samer, vaikinas pasisuko į ją ir ironiškai šypsodamasis pastebėjo:

      – Šįvakar tavo giminaičiai surengė man tikrą patikrinimą.

      – Jiems paprasčiausiai smalsu, – paaiškino Samer. – Jie juk žino, kad nutraukiau sužadėtuves su Džonu, o šįvakar jau atėjau čia su tavimi.

      – Ar pasakei jiems, kad Waldorfe buvai tu, o ne Skarlet?

      – Ne, bet jiems vis tiek įdomu.

      – Argi yra priežastis taip smalsauti? – vaikinas negalėjo susilaikyti nepaklausęs.

      Mergina pašnairavo į jį ir tarė:

      – Jau nebe.

      Tačiau Zikas pastebėjo, kad jų pečiams atsitiktinai susilietus, Samer droviai atsitraukdavo. Ji tikrai nesijautė tokia rami ir susivaldanti, kaip norėjo atrodyti.

      Zikas padavė jai taurę ir gurkštelėjo savo gėrimo.

      – Man patiko tavo pusbroliai – įdomios asmenybės.

      – Įdomios?

      – Labiau nei atrodo, – patikslino jis.

      Mergina klausiamai pakreipė galvą.

      – Brajenas su Kalenu tikrai atrodo taip, tarsi turėtų ką slėpti. Ypač Brajenas.

      Samer veide atsispindėjo dvejonė.

      – Žinok, Kalenas tik juokavo, kad Brajenas yra paslaptingasis keliautojas. Tiesiog Brajeno gyvenimas verda toliau nuo šeimos, priešingai nei visų mūsų.

      Vaikinas nustebo.

      – Kažkas man kužda, kad yra ir kitų priežasčių.

      Samer abejojo, bet po akimirkos vėl nusišypsojo.

      – Pažįstu juos visą gyvenimą. Patikėk, jie neturi jokių paslapčių. Širdies gilumoje Brajenas yra tikras smuklininkas, o Kalenas… Kalenas yra toks, kaip pats ir sakė. Traukia moteris tarsi magnetas.

      Zikas nusprendė nebespausti, nors nuomonės, kad Brajenas ir Kalenas nėra tokie paprasti žmonės, kaip įsitikinusi jų mažoji pusseserė, nepakeitė.

      Kitame restorano gale buvo švediškas stalas. Zikas su Samer paskanavo keptų austrių, sluoksniuoto pyrago su krabais ir avokadais, omaro ir meliono salotų su azijietišku kriaušių ir tailandietišku mangų padažu. Kiek vėliau prie jų priėjo Kalenas, o Zikas buvo pristatytas keliems nekantravusiems su juo susipažinti Samer bendradarbiams. Tačiau greitai prie stalelio jie liko vienu du, ir įsiviešpatavo nepatogi tyla – nors sėdėti tyloje su moterimi Zikui buvo naujiena.

      Po truputį vaikinui vis dėlto pasisekė ištraukti ją iš savo kiauto. Jie kalbėjosi apie vietas, po kurias jis keliavęs, Zikas linksmino merginą istorijomis apie keistus ir originalius gerbėjus bei dar keistesnes bulvarinių laikraščių antraštes.

      Abu sužinojo, kad ir vienas, ir kitas gerai kalba ispaniškai, bet visiškai prastai – prancūziškai, kad vasarą mėgsta atostogauti Maltoje ir dievina tikrai aštrius meksikietiškus patiekalus. СКАЧАТЬ