.
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу - страница 26
Paskui Meivė nukreipė pokalbį į saugesnius vandenis ir paprašė Olivijos atnešti šviežių vaisių. Merginai atlėgo, kai neilgai trukus vakarienė baigėsi. Gurkšnodamos žolelių arbatą iš porcelianinių puodelių, juodvi su močiute sėdėjo nedidelėje svetainėje, apstatytoje kartūnu apmuštais baldais. Senelis su Ziku prapuolė bibliotekoje, ir Samer su nerimu suko galvą, kur link pasisuks jųdviejų pokalbis.
– Man rodos, Patrikui jis patinka, – tarė Meivė.
Nustebusi Samer pakėlė galvą ir pažvelgė į močiutę.
– Gal juokauji! Iš kur žinai?
Meivė švelniai nusišypsojo.
– Zikas nesidavė įbauginamas. Jis man priminė, koks buvo pats Patrikas maždaug prieš šešiasdešimt metų, ką tik atvykęs į Airiją, ir mane mergino.
Samer apmąstė močiutės žodžius. Vėliau tą patį vakarą, galiausiai gavusi pabūti viena su Ziku, mergina pasiteisino:
– Juk bandžiau įspėti, koks tas mano senelis…
– Jo tiesiog kandus liežuvis, – nusijuokė Zikas.
– Apie ką kalbėjotės bibliotekoje? – pasmalsavo Samer.
– Rūkėme cigarus ir apie šį bei tą plepėjome. Jis man aprodė savo pirmųjų leidinių kolekciją – tikrai įspūdinga. Nesijaudink, jis man patinka, – pridėjo mirktelėjęs.
Mergina iš nustebimo išpūtė akis, bet Zikas tik nusikvatojo.
Trečiadienio vakarą išsinuomotu sportiniu automobiliu Zikas atvažiavo pasiimti Samer iš darbo. Jie buvo sutarę vakarieniauti Peter Luger Steak House, įsikūrusiame Bruklino Viljamsburgo rajone, kurį nuo Manhatano skyrė tik tiltas, tada aplankyti fotografijos parodą meno galerijoje Fort Gryne, kuris dėl žemesnių nei Manhatane nuomos kainų garsėjo kaip menininkų rojus.
Zikas mąstė apie Samer. Jis dar niekad nebuvo sutikęs merginos, panašios į ją. Tikras prieštaravimų kamuoliukas. Nepretenzinga ir savimi nepasitikinti turtų paveldėtoja. Mergina, atrodanti lyg atkeliavusi iš kitos epochos, bet ambicingai siekianti karjeros. Dar neseniai buvusi nekalta, o dabar per akimirką sužadinanti jame siautulingą jaudulį. Galbūt todėl ji ir yra tokia žavinga.
Neskubriai žingsniuojant Fort Gryno gatvėmis, Zikas vis žvilgčiojo į merginą. Ji vilkėjo trumpą prigludusį odinį švarkelį, juodai ir baltai dryžuotą palaidinę su gilia iškirpte, viliojamai suimtą ties stangriomis krūtimis. Vakarienės metu nuo tos vietos jis tiesiog negalėjo atplėšti akių! Tiesą sakant, buvo velniškai sunku atsispirti pagundai nusitempti ją atgal į savo kambarį viešbutyje karštai ir aistringai nakčiai…
– Štai ir priėjome, – nusišypsojo Samer ir pasisuko į jį, nutraukdama klaidžias mintis.
Zikas nužvelgė pastatą. Langus dengė sunkios raudono velveto užuolaidos, slepiančios vidų nuo pašalinių akių, ir nebuvo jokių užuominų apie tai, kas viduje, išskyrus subtilią lentelę ant priekinių durų su juodai išrašytu pavadinimu:
Tentra galerija.
Priešingai, nei galima tikėtis, vidus buvo šviesus, erdvus ir panėšėjo į pastogę, į kurios antrą aukštą galėjai pakilti liftu. Ant sienų kabojo fotografijos, prie kiekvienos jų – autoriaus pavardė su trumpu aprašymu.
Galerijoje buvo lankytojų, ir, nenorėdamas būti atpažintas, Zikas liko su beisbolo kepuraite. Juodu su Samer pradėjo nuo vieno galerijos galo ir neskubėdami ėjo pirmyn, stoviniuodami prie kiekvienos fotografijos.
– Primink dar kartą, ko mes čia atėjome, – sumurmėjo Zikas.
Samer tyliai nusijuokė.
– Nes Orenas Levitas yra mano geras draugas ir vienas iš fotografų, kurių darbai čia eksponuojami.
– Kiek geras draugas?
Samer šnairomis dėbtelėjo į jį.
– Pavyduliauji?
– Ar turėčiau?
Mergina metė į jį žvilgsnį iš po ilgų blakstienų.
– Ne. – Patylėjusi pridėjo. – Orenas turi sužadėtinę, su kuria jau labai seniai draugauja.
– Gerai… – Vaikiną užplūdo nepaaiškinamas palengvėjimas. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą jautėsi toks pavydus ar degė tokia aistra kokiai nors merginai.
Kaip tik tą akimirką prie jų priėjo apspuręs ilgšis, lydimas smulkutės merginos juodai dažytais plaukais ir ryškiai pieštuku apvedžiotomis akimis.
Samer juodu pristatė, ir Zikas linktelėjo Orenui ir jo sužadėtinei Tabitai. Susitikimas su garsiuoju Ziku Vudlou abiem padarė didžiulį įspūdį. Orenas paklausė Samer, kaip sekasi Džonui, ir stojo nepatogi akimirka. Samer teko paaiškinti, kad jie neseniai išsiskyrė. Jei Orenui ir Tabitai kilo kokių nors klausimų dėl Ziko santykių su Samer, jie apie tai neužsiminė.
Kai Orenas su Tabita nuėjo pasisveikinti su kitais lankytojais, Zikas pažvelgė į Samer ir paklausė:
– Niekad nebūčiau pamanęs, kad tokie žmonės galėtų būti tavo draugai.
– Nori pasakyti, kad atrodau snobė? – nustebo ji.
– Tiesiog nustebau. Neseniai mačiau tave su perlais ir kašmyru, o tavo elgesys nepadarytų gėdos per arbatėlę su pačia karaliene.
Samer atsiduso.
– Susipažinau su Orenu fotografijos kursuose. Iš tiesų ten susipažinau su daugybe įvairių žmonių, ir man patinka skirtingi žmonės.
– Ir vis dėlto, – susimąstęs pratarė Zikas, – rengeisi tekėti už vaikino, kuris iš pažiūros atrodo toks pat, kaip tu. – Pasisukęs patraukė prie artimiausios fotografijos, palikęs ją pamąstyti apie tai, ką pasakė. Samer tylėdama nusekė paskui.
Sprendžiant iš nuotraukų, Zikui pasirodė, kad Orenui prie širdies jausmingos, su įkvėpimu, nuotraukos – kažkas tarp Ani Leibovic fotografijų ir Endžio Varholo meno.
Pakilę į antrą aukštą, aptiko dar daugiau Oreno fotografijų.
– Tai ankstesni Oreno darbai, – pastebėjo Samer ir susimąsčiusi pridėjo: nemaniau, kad šiandien jis ir juos pristatys.
Zikas žvilgtelėjo į Samer ir priėjo prie arčiausiai kabančių nuotraukų. Viena vaizdavo klouną, kita – merginą, apsirengusią kaip Marija Antuanetė, liūdno likimo Prancūzijos karalienė. Pasukęs už kampo, ant kolonos pamatė dar fotografijų ir… sustingo kaip įbestas.
Dafnė. Jo dėmesį prikaustė fotografija, kurioje atpažino moterį, kurios nuotrauka puošė jo namų sieną Los Andžele. Ta pati moteris, kurios apsilankymas nušviesdavo jo sapnus. Būtų galėjęs prisiekti, kad ten ji, tik šįkart moteris vilkėjo karalienės Viktorijos laikų suknele, plaukai СКАЧАТЬ