Eliotų dinastija. Antra knyga. Susan Crosby

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ aplink šurmuliuojančią minią ir pastebėjo Samer, juokaujančią su kažkokiu išvaizdžiu kaip modelis vaikinu. Nepatenkintas prasibrovė prie jos, jausdamas jį lydinčius žvilgsnius. Jis buvo pratęs, kad atpažinę jį žmonės ima spoksoti ir šnibždėtis. Kai Samer galų gale jį pastebėjo, jos akys vis dar juokėsi, ir mergina sušuko:

      – Zikai, tu jau čia!

      Akivaizdu, kad pasirodžiau pačiu laiku, – santūriai pastebėjo Zikas. Pasilenkęs pabučiavo ją į skruostą, prie pat lūpų kampučio – pažymėdamas savo nuosavybę. Šįvakar mergina vilkėjo juodai ir atrodė nuostabiai. Atsitraukęs intymiai nusišypsojo.

      – Sveika!

      – Zikai, ar pažįsti Stašą? – paklausė ji, kilstelėdama ranką su vyno taure.

      Zikas pažvelgė dailiajam jaunuoliui tiesiai į akis ir pastebėjo, kaip jose blyksteli linksmos kibirkštėlės. Stašas? Na ir vardas! Ir kodėl Stašas negalėtų dabar dingti ir pasislėpti kur nors kitur?

      Tiesdamas ranką pasisveikinti, vaikinas garsiai ištarė:

      – Ne, nesam pažįstami. Zikas Vudlou.

      Vyriškis pakratė ištiestą delną.

      – Man liabai malionu!

      Zikas vos neužvertė akių į lubas. Prancūzas?! Negi dar teks konkuruoti su paslaptingojo svečio iš užsienio apžavais?

      – Stašas yra Une Nuit vadybininkas, – paaiškino Samer. – Zikas…

      – Žinau, kas yra Zikas Vudlou, chérie, – šypsodamasis pertraukė Stašas. – Bet bijau, kad darbas šaukia, todėl paliksiu tave su draugu.

      Vaikinas stebėjo, kaip Stašas švelniai pakštelėjo Samer į skruostą ir, metęs į jį dar vieną valiūkišką žvilgsnį, neskubėdamas patraukė savais reikalais.

      Tas Stašas, niūriai pagalvojo Zikas, tikras saldžialiežuvis. Pasisukęs į Samer, paklausė:

      – Judu geri pažįstami?

      – Stašas čia jau seniai dirba vadybininku.

      Kažin, ar tai turėtų nuraminti, – pamanė Zikas.

      Samer pamojo ranka, kviesdama sekti paskui, ir primerktomis akimis dairydamasis aplink Zikas nusekė ją į minią. Eidama mergina sveikinosi su susirinkusiaisiais. Ir čia ją vėl sustabdė kažkoks vyras, Zikui pasirodęs tikrų tikriausias Kazanova. Maždaug jo ūgio – šešių pėdų ir vieno colio, bet atrodė beveik dešimčia metų vyresnis, baigiąs ketvirtą dešimtį.

      Tiesiog nuostabu! Nejaugi visą vakarą teks atmušinėti galimus varžovus?

      Greta tamsiaplaukio plevėsos stovėjo liekna žaliaakė blondinė. Jos akyse spindėjo susižavėjimas vyriškiu, tačiau rodės, kad jis net nepastebi – visas jo dėmesys buvo nukreiptas į Samer.

      Po perkūnais! Vyriškis žingtelėjo pirmyn ir prisigretino prie Samer. Mergina kilstelėjo akis, regimai tik dabar prisiminusi, kad jis vis dar čia.

      – Zikai, – tarstelėjo ji, – tai mano dėdė Šeinas Eliotas, The Buzz vyriausiasis redaktorius, ir jo asistentė Reičelė Adler. – Šeinui ir Reičelei ji paaiškino: tai Zikas Vudlou.

      Zikui iškart atlėgo. Reikia suimti save į rankas. Tas potraukis merginai pradeda vesti jį iš proto; tai kas, kad iškart po interviu jam pavyko užrašyti beveik visą galvoje skambančios dainos melodiją ir net žodžius.

      Zikas paspaudė Šeinui ranką ir pastebėjo, kad vyriškio spustelėjimas toks pat tvirtas kaip jo paties.

      – Malonu susipažinti, – tarė Šeinas. – Samer minėjo, kad interviu buvo sėkmingas.

      – Žurnalistė buvo puikiai pasirengusi.

      Šeinas nusikvatojo.

      – Šiaip ar taip, esu dėkingas, kad radote tam laiko. Čia vyksta tokios karštos varžybos, kad visa pagalba labai svarbi.

      Kalba pasisuko apie muzikos industriją ir atlikėjus, pirmaujančius arba tuos, kurių kompaktiniai diskai greitai pasirodys pirmosiose populiariausių sąrašų vietose.

      Kai jie baigė kalbėtis ir pasuko prie kitų svečių, Zikas pasiteiravo:

      – Ką jis turėjo galvoje, sakydamas karštos varžybos?

      – Vėliau papasakosiu.

      – O gal dabar?

      Mergina atsiduso.

      – Mano senelis, Eliotų leidybos korporacijos įkūrėjas, neseniai paskelbė įpėdiniu paskirsiąs tą ELK leidinio vadovą, kuris metų pabaigoje dirbs pelningiausiai.

      Vaikinas švilptelėjo.

      – Nori pasakyti, kad jis iš tikrųjų leidžia vaikams konkuruoti, kuris užims jo vietą?

      – Taip.

      – Tai štai dėl ko buvai pasiryžusi kišti galvą liūtui į nasrus! Tikėjaisi paimti iš manęs interviu, kad padėtum savo žurnalui.

      Zikas stebėjo, kaip mergina gūžteli pečiais.

      – Dariau tai dėl savęs ir dėl žurnalo. Vieno tikiuosi – kad senelio iššūkis neišskirtų šeimos.

      Vaikinas susiraukė.

      – Džiaugiuosi, kad augau vienas. – Jis kreivai šyptelėjo. – Kad ir kas nutiktų, tėvai turi tik mane.

      – O tu vis dar turi juos…

      Zikas sugavo skausmingą merginos žvilgsnį. Šiek tiek pasiknaisiojęs internete, vaikinas aptiko daugybę nuorodų į jos senelius ir visą būrį Eliotų giminaičių, bet nieko – apie tėvus.

      Tačiau Samer užbėgo klausimui už akių:

      – Abu mano tėvai žuvo lėktuvo katastrofoje. Man tada tebuvo dešimt.

      – Dieve… atleisk… – pralemeno jis.

      – Per penkiolika metų jau turėjau su tuo apsiprasti, bet, žinai, netekties skausmas niekada visiškai nepranyksta.

      Zikas nespėjo atsakyti: į jų pokalbį įsiterpė vyriškis, kurį Samer pristatė kaip savo pusbrolį Brajeną, Une Nuit savininką.

      – Mane Stašas atsiuntė, – ištarė Brajenas, Samer nespėjus prasižioti. – Sakė sutikęs judu prie durų.

      Iš žvilgsnio ir to, kaip Brajenas ištarė judu, Zikas suprato, kad vyriškis atėjo pats pažiūrėti, kas čia dedasi.

      Zikas čia pat įvertino naująjį pažįstamą: Brajenas būsiąs maždaug jo paties amžiaus – dvidešimt aštuonerių, priešingai nei Šeinas, šis Eliotas neatrodė atsipalaidavęs, greičiau, visuomet budrus, viską matantis ir nieko neišduodantis. Tarsi pulti pasiruošusi pantera. Spausdamas ranką, СКАЧАТЬ