Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

Чтение книги онлайн.

      – Nerimauji, kad esu čia?

      Jis turėjo galvoje ne šią akimirką prie baseino. Kim tai suprato. Ir apsidžiaugė, nes prisipažinusi, kad ramybės neduoda jo nuogas kūnas, tikrai imtų gailėtis ir galiausiai užsigraužtų pasakiusi per daug. O atskleisti, kodėl nerimsta dėl jo nuolatinio lankymosi Miramare, buvo visai nieko prieš.

      – Ne tik dėl to, dusina nesibaigiantis laukimas. – Kim pakėlė rankas, paskui bejėgiškai nuleido, demonstruodama neviltį. – Tu, Rajenas ir Gartas bent jau esate užsiėmę, kalbatės telefonu ir nuolat sekate informaciją apie paiešką. Aš nė neįsivaizdavau, kaip sunku sėdėti ir laukti… jaustis nenaudinga.

      – Juk pranešame visas naujienas.

      – Taip. Tu viską kontroliuoji, tu praneši naujienas, todėl jaučiuosi nustumta į šalį, kad ir kaip išsamiai viską pasakotum. Juk ir aš galiu atsiliepti telefonu. Ir aš galiu pakalbėti Blekstounų vardu. Nemanau, kad labai sunku pasakyti: nekomentuosime arba naujienų nėra.

      – O jeigu paskambintų Treisė Matera, Maksas Karltonas arba Džeimis Ohara? Ar ir jiems nieko nekomentuotum?

      – Iš kur galiu žinoti? Šie vardai man nežinomi.

      – Tai kasyklų gamybos vadovas, žmogiškųjų išteklių vadovė ir Hovardo vairuotojas, – lyg niekur nieko paaiškino Rikas. Visi trys tą rytą jam skambino. Jis nenukabino tų vardų iš dangaus, nors nepatikli Kim veido išraiška sakė, kad ji būtent taip ir pagalvojo. – Visi jie – realūs žmonės, Blekstounų darbuotojai.

      – O aš ne, – sausai tarė Kim. – Supratau.

      Rikas stebėjo, kaip ji atsistoja – jos pečiai buvo tokie pat įsitempę kaip ir balsas, nugara sustirusi. Negalėjo leisti jai nueiti. Ne laikas ir ne vieta tokiai diskusijai, bet Kim padarė tobulą įžangą. Ji troško veiklos. Norėjo kuo nors užimti mintis. Gal vis dėlto tinkamas metas…

      – Taip neturėtų būti, Kim.

      Ji staiga atsisuko, rankos, rišančios aplink juosmenį žaliosios citrinos spalvos skarą, taip ir sustingo.

      – Ar siūlai man grįžti į Blekstounus? Nors turiu mylimą darbą ir namus Naujojoje Zelandijoje? Kodėl turėčiau vargintis ir apie tai galvoti?

      – Todėl, kad esi Blekstoun.

      – Tai nepasikeitė.

      – Pasikeitė kiti dalykai, – tarė jis ramiai, bet ryžtingai, ir atsistojęs pažvelgė į ją. – Kompanijos valdybą sudaro septyni žmonės. Šiuo metu tai Rajenas, Gartas, tavo dėdė Vincentas, Deividas Lordas, Alenas Ficpatrikas.

      – Tu… – Kim užlenkė dar vieną pirštą, – ir mano tėvas.

      Rikas patvirtindamas linktelėjo.

      – Valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius… Pagal organizacijos įstatus, valdybos posėdyje trečdalį privalo sudaryti Blekstounai, taigi, be Rajeno ir Vincento, reikia dar vieno.

      – Tu mąstai apie pokyčius? – Kim buvo nuovoki ir tuoj pat viską suprato. Bet apniukęs žvilgsnis ir balso tonas sakė, kad jai visa tai labai nepatinka. – Ar nemanai, kad užbėgi įvykiams už akių?

      – Valdyba rinksis šią savaitę, ketvirtadienį. Iki to laiko daug kas paaiškės, direktoriai norės priimti sprendimą dėl naujo žmogaus. Gal atrodo beširdiškai greitai, bet direktoriai jaučiasi atsakingi akcininkams ir darbuotojams – šią akimirką bandome palaikyti stabilumo įspūdį, nors žiniasklaida viską verčia aukštyn kojomis.

      – Turi galvoje judviejų su Rajenu kovą dėl valdžios?

      Aišku, Kim jau skaitė šios dienos verslo žinias. Rikas sukando dantis.

      – Netikėk viskuo, ką rašo laikraščiai, Kim. Valdyba išrinks Hovardo įpėdinį ir paskirs jį kompanijos galva, tai jos valioje. Jokios kovos nebus.

      Sugrįžo prisiminimai – skaudūs, galėjai matyti iš sužibusių akių, bet melodingas telefono skambutis atitraukė nuo minčių.

      – Atsiprašau, man skambina. – Kim skubiai pasilenkė ir pakėlė šalia gulto gulintį mobilųjį. Išsiblaškęs jos žvilgsnis nušvito, kai pamatė, kas skambina. – Turiu atsiliepti, – trumpai tarė ir nusisuko eiti.

      Hamondas, – sumojo Rikas, mintyse keikdamasis, kad paskambino baisiai ne laiku. Jo įtaka priimant šį sprendimą buvo mažiausiai pageidaujama.

      Prisidėjusi telefoną prie ausies Kim nuėjo tolyn, bet Rikas keliais ilgais žingsniais ją pasivijo ir sulaikė čiupęs už peties. Kimberli atsisuko it nuplikyta.

      – Luktelėk minutėlę, – pasakė į telefoną, tada rėžė Rikui: – Ko nori?

      Jis neleido, kad staigiai pasisukusi ji numestų jo ranką – dar stipriau suėmė švelnų šiltą petį. Kim žvelgė plačiai atmerktomis akis ir jis suprato: laukia, ką jis pasakys.

      – Valdybos posėdyje tavo vardas tikrai bus paminėtas. Pamąstyk apie tai. Gauni progą patekti į vidų ir šią nelaimę išnaudoti pozityviai.

      Jos sodriai žalios akys žybtelėjo. – Kaip?

      – Tapsi viena iš tų, kurie ateityje lems Blekstounų kompanijos veiklos kryptis.