Maištinga meilė. Marguerite Kaye

Чтение книги онлайн.

      – Dalyvavau daugybėje karinių žygių. Egipte, Portugalijoje, Ispanijoje, Airijoje, Amerikoje.

      – Jums labai pasisekė. Niekada nebuvau išvykusi iš Ispanijos.

      – Nemanau, kad keliaudamas kautis pamatai, kas toje šalyje geriausia.

      – Žinoma, bet vis tiek papasakokite. Papasakokite apie Ameriką. Ar ji laukinė ir neprijaukinta, kaip teko girdėti?

      – Kai nutolsti nuo rytinės pakrantės, tada taip. Be to, didelė. Ten galima pasiklysti.

      – Arba save atrasti?

      Finlėjui vis dar apmąstant jos paskutinę frazę, Izabela pasimuistė po antklode ir pakėlė į jį akis. Jis įsitempė trokšdamas, kad kūnas nereaguotų į jos apvalumus. Smakrą pakuteno jos plaukai. Dabar jis labai džiaugėsi, kad juos skiria storas sluoksnis drabužių. Finlėjus pamėgino atsargiai patraukti šlaunį. Sutelkęs dėmesį į jos klausimus, turėjo pastebėti, kad nuolat dilgčiojančią aistrą slopina jo susidomėjimas ja ir jos – juo.

      Galiausiai mėnulis nusileido ir užslinko juoda tamsa. Abu nutilo. Finlėjui pasirodė, kad ji užmigo, bet nebuvo tikras. Jis pats lyg ir nemiegojo, bet taip pat negalėjo garantuoti. Jie nepasislinko nei artyn, nei tolyn vienas nuo kito – taip ir turėjo būti.

      Ryte jis dėl to džiaugėsi. Izabela ėmė judėti prieš aušrą, bet jis liko gulėti užsimerkęs, nenorėdamas jos trikdyti. Tik kai ji atsistojo, Finlėjus apsimetė ką tik atsibudęs ir pakilo stengdamasis nestebėti jos besiprausiančios, bet matė, kaip nuo vandens sušlapo plaukai ir viena sruoga prilipo prie skruosto.

      – Ar dabar rasite kelią atgal pas saviškius? – paklausė ji.

      Finlėjus linktelėjo.

      – Dienos šviesoje bus paprasčiau, tik reikės saugotis prancūzų žvalgų.

      – Atsiųsiu žinią, kai tik mes… kai tik tai bus padaryta. Pažadu.

      – Tikiu.

      Finlėjus paėmė ištiestą Izabelos ranką. Ryto šviesoje jos akys atrodė labiau auksinės nei rudos. Jam norėjosi pabučiuoti nervingai besišypsančias jos lūpas. Tiesą sakant, norėjo, kad ji prisispaustų prie jo visu kūnu ir sunertų rankas jam už kaklo. Finlėjus žengė artyn. Akimirką pajuto tą su niekuo nesupainiojamą jausmą, abipusę aistrą, tarsi aštrų dūrį pilve. Jis velniškai norėjo ją pabučiuoti į lūpas, bet tik pasilenkė jai prie rankos, kaukštelėjo kulnais ir paleido ranką.