Maištinga meilė. Marguerite Kaye

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ įsakmus? Ar norėjo taktiškai parodyti, kad vyras pranašesnis ir stipresnis už moterį? Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga? Ir kodėl, nepaisant jėgos demonstravimo, nors ir subtilaus, ji nejautė baimės? Izabela buvo viena su nepažįstamuoju vidury nakties. Su vyru, kuris įsigeidęs galėtų daryti su ja, ką nori. Jos ranka nuslydo prie ginklo dėtuvės. Ne todėl, kad manė tai esant būtina, o tiesiog iš įpratimo.

      – Aš jūsų nenuskriausiu, – tarė jis įdėmiai žvelgdamas jai į ranką. – Duodu žodį. Niekada gyvenime nesu paėmęs moters per prievartą.

      Tam nebuvo jokio reikalo. Izabela, kaip ir visi, kam teko patirti karą, žinojo, ką kariai daro su moterimis po mūšio, tačiau negalėjo įsivaizduoti, kad tą patį darytų ir šis vyras. Kai įspėjo ją dėl prancūzų karių, jo balsas skambėjo niūriai, tarsi pats norėtų pamiršti tokius dalykus, bet turbūt tą patį jautė ir visi kiti, kuriems teko tai patirti.

      Izabela prisivertė susiimti.

      – Aš jumis tikiu, – tarė ji, supratusi, kad Finlėjus vis dar laukia atsakymo.

      – Puiku.

      Atsakymas buvo trumpas, nors iš tiesų jis turėjo džiaugtis, kad ji juo pasitiki, nes tai stebino net ją pačią. Deja, Finlėjus nenumanė, jog tai retas komplimentas.

      Izabela atsisuko į jį. Finlėjus sėdėjo užsimerkęs, atlošęs galvą, pasirėmęs alkūnėmis. Nepriminė vargšo ūkininko sūnaus, bet nebuvo panašus ir į pasipūtėlį kariškį. Finlėjaus rankos neatrodė kaip džentelmeno, bet elgėsi jis džentelmeniškai. Ne, netiesa. Jis nesielgė su ja kaip su gležna gėlele, neturinčia smegenų. Buvo pagarbus ir Izabelai tai patiko. Galėtų lažintis, kad šis karys populiarus, jei tik galima tikėti jos broliu. Ji pamėgino įsivaizduoti savo brolį, segintį tą sijoną – kiltą. Atrodytų kaip mergaitė, bet šis vyras… ne, jo nė iš tolo nesupainiosi su moterimi.

      – Taigi, pakartosiu dar kartą. Daug atiduočiau, kad sužinočiau, kas dedasi jūsų galvoje.

      Užklupta spoksant Izabela greitai nusisuko.

      – Galvojau, kad turėjote būti labai geras kareivis, jei tapote majoru.

      Finlėjus nusijuokė.

      – Nelygu, kaip žiūrėsi. Geras kareivis ir geras karininkas nebūtinai reiškia tą patį. Man prireikė gerokai daugiau laiko ir pastangų nei daugumai, kad tapčiau tuo, kuo esu. Pati sakėte, kad Velingtonui nepatinka, kai paprasti žmonės tampa aukštesnio rango kariškiais.

      – Tokiu atveju ispanų ir anglų kariuomenės vienodos, – tarė Izabela. – Prieš karą dauguma karininkų rūpinosi tik tuo, kad blizgėtų batai, ir nė negalvojo, kad kai kurie jų kareiviai batų išvis neturi. Kai atsikovosime savo šalį iš prancūzų, viskas pasikeis.

      – Kalbate labai užtikrintai, bet karas dar nesibaigė.

      – Taip, bet kai baigsis…

      – Na, kai baigsis, galime tik tikėtis, jog žemė ims suktis į kitą pusę, – atsakė Finlėjus. – Galbūt netgi bus leista kautis moterims, – pridūrė šypsodamasis. – Nors jei norėtumėte išgirsti mano nuomonę, nedvejodamas atsakyčiau, kad kariuomenė neišeina į sveikatą nei vyrams, nei moterims. Kovojome sunkiai ir ilgai, bet dabar tik norime, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.

      – Mano žmonės trokšta to paties.

      – Taip, jūs teisi. Turbūt laukiate nesulaukiate, kada pamatysite visus mus išsinešdinančius.

      – Jei sakote, kad norime, jog grįžtume namo…

      – Kad atgautumėte savo šalį.

      – Taip.

      – Ir gyvenimą.

      – Taip, – pakartojo Izabela, bet jau ne taip užtikrintai.

      – Žinoma, su sąlyga, kad viskas bus kitaip? – galiausiai tarė Finlėjus, lyg perskaitęs jos mintis. – Kai jau paragavote laisvės.

      – Taip, – nusišypsojo Izabela. – Paragavome laisvės, – pakartojo atsargiai. – O jūs galėsite grįžti į tėvo ūkį Škotijoje, sutikti mylimus žmones. Juk to norite?

      – Taip, noriu, – atsakė jis po minutėlės, bet, Izabelos nuostabai, jo atsakyme taip pat suskambo abejonė.

      – Juk norite pamatyti šeimą?

      – Taip, noriu, bet nenoriu… O, nėra prasmės apie tai kalbėti. Karas dar nesibaigė. Kai išspirsime iš Ispanijos prancūzus, turėsime vytis juos iki pat Prancūzijos. Taigi vėl grįžtu prie ginklų saugyklos, – tarė jis sėsdamasis ir nusibraukė nuo veido plaukus. – Klausykite, jūs nepažįstate manęs, o aš – jūsų, bet patekome į neįprastą padėtį. Negalime leisti, kad prancūzai panaudotų tuos ginklus prieš kurį nors iš mūsų, o aš galiu tuo pasirūpinti. Ar jūs galite mane patikinti, kad vietiniai maištautojai neįsikiš ir nesutrukdys mums?

      – Nesuprantu, ką tai reiškia, bet manau, būtų geriau, jei paliktumėte tai mums, – tvirtai atsakė Izabela. – Mes tinkamai panaudosime ginklus ir… jei pasiseks, visiems pakils nuotaika.

      Finlėjus susinėrė pirštus ir susiraukęs įsmeigė žvilgsnį sau į rankas.

      – Būsiu su jumis atviras. Mielai sutikčiau su jūsų pasiūlymu, jei tik žinočiau, kad atliksite užduotį. Juk suprantate, nors ir norėčiau, negaliu pasikliauti vien jūsų žodžiu.

      Izabela susilaikė neleptelėjusi to, kas sukosi ant liežuvio galo, ir pati susiraukė.

      – Ar jums pakaktų žinoti, kad šį vakarą surinkta informacija bus perduota tiesiai El Fantasmui?

      – Pažįstate El Fantasmą3?

      Izabela linktelėjo.

      Finlėjus neatrodė įtikintas.

      – Šis žmogus, kaip ir jo vardas, – vaiduoklis. Visi apie jį girdėjo, bet niekas nepažįsta.

      – Aš pažįstu, – atsakė ji tvirtai. – Ar bent jau žinau, kaip su juo susisiekti.

      – Ar galite įrodyti?

      – Negaliu. Galiu tik duoti žodį, – tarė ji išdidžiai ir nemirksėdama sutiko jo žvilgsnį. Galiausiai buvo apdovanota vos matomu linktelėjimu.

      – Turite tris dienas. Jei iki tol negausiu žinių, kad jums pavyko, atsiųsiu savo vyrus užbaigti darbo.

      – Ačiū. Patikinu, kad žinia bus atsiųsta neprabėgus trims dienoms.

      Finlėjus paėmė jos ištiestą ranką.

      – Nepaklausėte, kur siųsti žinią.

      Izabela patenkinta nusišypsojo ir papasakojo, kur tiksliai įsikūrę jo vyrai.

      – Vienas iš mūsiškių jus susiras.

      – Imu СКАЧАТЬ