Maištinga meilė. Marguerite Kaye

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ atsakyti ji. Gavo, ko norėjo, ir dabar galėjo dingti. Nenoromis pradėjo stotis, bet škotas uždėjo ranką jai ant dilbio ir sustabdė.

      – Pasilikite, kol prašvis. Iki tol leistis į kelią man nesaugu. Priešingai nei jūs, nepažįstu šio krašto. Be to, senokai nebuvau moters draugijoje. Būtų smagu pasikalbėti apie ką nors kita nei ginklai ir mūšio strategija.

      – O jūs manote, kad apie tai kalbėtis negalėčiau?

      – Dėl Dievo meilės, kodėl jūs tokia įžeidi? Aš ne iš tų vyrų, kurie moteris laiko kvailutėmis. Jei susipažintumėte su mano motina, suprastumėte kodėl, – tarė jis žvelgdamas jai tiesiai į akis. – O kas dėl įsitikinimų, kad moterys – silpnoji lytis, kiekvienas taip galvojantis persigalvotų vos pamatęs, ką ištveria karių žmonos. Paskui būgną sekančios moterys. Jos tokios pat tvirtos kaip ir vyrai. Kartais net tvirtesnės, nors meluočiau sakydamas, kad joms tinka toks gyvenimo būdas. – Finlėjus nutilo ir papurtė galvą. – O, atleiskite, nenorėjau pasirodyti burbeklis. Jei norite kalbėti apie ginklus ir taktiką, apie tai ir pasikalbėsime. Tik leiskite pasimėgauti jūsų draugija ir pasigrožėti jūsų veidu, nes bijau, kad praeis daug laiko, kol vėl turėsiu tokį malonumą.

      Finlėjaus šypsena ją nuginklavo. Jo žvilgsnis nebuvo nei nuolankus, nei maldaujantis, bet… žavingas? Jis nebuvo pratęs, kad jam atsakytų. Izabela turėtų atsisakyti vien iš principo, bet principai jai jau atsibodo. Be to, kas čia blogo, jei leisis trumpam sužavima?

      Izabela nusišypsojo.

      – Nemanau, kad tokiam vyrui kaip jūs sunku rasti moterišką draugiją.

      Jis vėl nusijuokė parodydamas eilę baltų dantų ir pasimuistė ant žemės. Izabela buvo priblokšta, kokia gundanti pasirodė tą akimirką šmėkštelėjusi raumeninga šlaunis.

      – Bėda ta, kad moteriškai draugijai esu išrankus, – atsakė jis. – Pirma noriu susipažinti su moterimi ir tik tada… Noriu pasakyti, kad ilgai nepavyko užmegzti tokio pokalbio, kokio būčiau norėjęs. Žinau, gali atrodyti… jog esu pasipūtėlis puošeiva, bet taip nėra.

      Izabela sukikeno.

      – Nežinau, kokie būna tie pasipūtėliai, bet jums toks apibūdinimas vargiai tinka.

      – Norėjau pasakyti, kad man moteriška draugija patinka dėl pačių moterų.

      – O man atrodo, kad moterims taip pat patinka majoro Urk… Finlėjaus draugija.

      – Dabar mane domina tik vienos moters draugija. Ar pabūsite dar kelias valandas, Izabela?

      Kodėl ne? Jei reikės, tėvas sugalvos jai kokį nors pasiaiškinimą, bet greičiausiai spės grįžti į lovą niekam nė nesupratus, kad joje nemiegojo. Kas čia blogo, jei kelias valandas paplepės su šiuo vyru? Jo nuginkluojanti šypsena, gražus veidas ir tvirtos kojos čia niekuo dėtos.

      – Kodėl gi ne?

      Finlėjus nusišypsojo.

      – Tada papasakokite apie save. Ar jūs iš šios vietovės?

      – Iš Hermoso Romero. Jis netoliese. Mes… mano šeima turi žemės.

      – Vadinasi, jie ūkininkai, valstiečiai kaip ir maniškiai.

      – Taip, jie gyvena kaime.

      – Sakėte, kad brolis kariauja, tai likote tik jūs su tėvais?

      – Tik mudu su tėvu. Motina mirusi.

      – Ak, taip, minėjote. Užjaučiu.

      – Ačiū, bet aš jos nepažinojau. Mirė, kai buvau visai maža.

      – Tada dar labiau užjaučiu. Mergaitei reikia motinos, ypač jei neturi sesers.

      – Negaliu ilgėtis to, ko neturėjau, – griežtai atkirto Izabela.

      Finlėjus išsižiojo kažką sakyti, bet geriau pagalvojęs užsičiaupė ir gūžtelėjęs pečiais prisitraukė balnakrepšį.

      – Ar norėtumėte užkąsti? Aš toks išbadėjęs, kad tuoj imsiu graužti bato padą.

      – E… Ką jūs pasakėte?

      – Pasakiau, kad esu labai alkanas, bet daugiau nieko neturiu, – tarė jis, duodamas jai saują sausainių. – Bus kiek skaniau, jei užsigersite šituo, – pridūrė ištiesęs nedidelę sidabrinę gertuvę. – Viskis iš mano tėvo daryklos. Paragaukite.

      Izabela gurkštelėjo ir stipriam gėrimui nutvilkius gomurį užsikosėjo.

      – Ačiū, – tarė ji grąžindama gertuvę ir suraukė nosį. – Manau, pasitenkinsiu vandeniu.

      – Suprantu, prie skonio reikia priprasti, – tarė Finlėjus ir, kaip Izabela pastebėjo, pats nurijęs tik mažą gurkšniuką, užsuko kamštelį. – Papasakokite daugiau apie save. Pavyzdžiui, kodėl tokia daili mergina vis dar netekėjusi?

      – O kodėl toks… dailus… vyras nevedęs?

      Finlėjus nusijuokė.

      – Ne, ne, vyras dailiu vadinamas tik norint jį įžeisti. Aš nevedęs, nes tarnauju kariuomenėje, o kareivio žmonos gyvenimas nesaldus. Kadangi siekiu karjeros, apie vedybas negali būti net kalbos. Su manimi viskas aišku, o kaip jūs?

      Izabela gūžtelėjo pečiais.

      – Kol mano šalis okupuota ir kariauja, negaliu galvoti apie nieką kita.

      – Taip, suprantu. Po tiek laiko sunku įsivaizduoti, kaip atrodo taika, – tarė Finlėjus ir išsitraukęs iš krepšio antklodę pasiūlė jai. – Imkite, darosi šalta.

      – Man nereikia…

      – Dėl Dievo… tada pasislinkite arčiau ir pasidalysime.

      Finlėjus netikėtai prisitraukė ją prie savęs ir apgobė abu antklode. Izabelai pamėginus išsilaisvinti, jis suėmė ją už rankos ir apkabino per pečius.

      – Jei reikėtų, tą patį padaryčiau dėl savo vyrų, – tarė jis.

      – Netikiu.

      – Bent jau tikiuosi, kad būčiau pasiryžęs tokiai aukai. Laimei, niekada nereikėjo to įrodyti.

      Izabela pajuto, kaip nuo juoko sudrebėjo jo krūtinė, ir jai į plaukus papūtė karštas kvapas. Kol jis jos neapklojo, nė nepastebėjo, kaip pasidarė šalta. Dabar būtų vaikiška ir kvaila nustumti jį šalin, nes ryte atsibustų sustingusiomis šaltomis galūnėmis. Izabela neatsipalaidavo, bet daugiau nesipriešino ir galiausiai atsirėmė į medžio kamieną.

      – Papasakokite daugiau apie Škotiją. Ar ji labai skiriasi nuo Ispanijos?

      – Labai. Visų pirma, ten daug lyja. Dangus ir jūra dažniau pilki nei žydri. Užtai dėl lietaus peizažas žalias. Manau, to ilgiuosi labiausiai – slėnius ir kalvas užklojančios žalumos.

      – Čia, СКАЧАТЬ