Maištinga meilė. Marguerite Kaye

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ būdamas kareivis negalite tikėtis, kad atskleisiu tokią svarbią karinę informaciją nepažįstamam žmogui. Palydėsiu jus iki medžių ir pasuksime savais keliais.

      Finlėjus tyliai nusikeikė gimtąja galų kalba ir nusekė moteriai iš paskos. Dabar, kai ji pasišiaušė, dar labiau pasišovė pelnyti jos pasitikėjimą. O tam reikia neleisti jai dingti. Vadinasi, pusryčius stovykloje teks pamiršti. Turės tenkintis kietais sausainiais, kurių dar likę krepšyje. Kita vertus, anoks čia vargas praleisti kelias valandas tokios išvaizdžios ir įdomios moters draugijoje. Net jei padėtis gana pavojinga. Galbūt dėl to bus tik dar įdomiau.

      Izabela stebėjo, kaip škotų kareivis nužingsniavo prie žirgo, pririšto prie medžio ilga virve, kuri leido gyvuliui pasiekti slėnio apačioje šniokščiantį upelį. Ji stebėjo, kaip jis greitai patikrino, ar arkliui viskas gerai, ir ištraukė didelį ryšulį, tikriausiai balną, iš slėptuvės po krūmu.

      Jis buvo stambus, raumeningas vyras. Tvirtos kojos, nepridengtos to šokiruojančio drabužio, ir platūs pečiai po raudonu apsiaustu. Ji suprato, kad tai kariškio apsiaustas, tačiau nė nenutuokė, kokio rango. Šis vyras neatrodė toks manieringas kaip tipiškas ispanų kareivis. Jo elgsenoje ji nepastebėjo nei pasipūtimo, nei tuščio išdidumo ženklų. Galbūt anglų kariuomenė kitokia? Tiksliau, britų. Reikia nepamiršti vadinti jų britais.

      Jo plaukai buvo rudeninių lapų spalvos. Jie spindėjo mėnesienoje, o barzda atrodė nubarstyta aukso dulkėmis. Akys… jų spalvos nusakyti negalėjo, tačiau aiškiai matė, kad jis patrauklaus veido. Ne gražuolis, bet iš tų, į kuriuos atsisuki pasižiūrėti antrą kartą. Ir trečią. Ta šypsena, su kuria jis dabar žengė prie jos, skatino ir kitus šypsotis. Izabela skaudžiai prikando lūpą stengdamasi nekreipti dėmesio į savo kūno atsaką.

      – Majoras Finlėjus Urkhartas iš devyniasdešimt antrojo pėstininkų… – prisistatė jis. – Žinau, jau vėloka pažindintis, bet aš džiaugiuosi galėdamas su jumis susipažinti, senjorita…

      – I… Izabela. Galite vadinti mane Izabela.

      Izabelos nuostabai, majoras paėmė jos ranką, elegantiškai pasilenkė ir priglaudė lūpas prie pirštų galiukų.

      – Izabela, malonu su jumis susipažinti, – tarė jis ir jo akys šelmiškai sublizgo.

      – Majore Urk… Urk…

      – Urkhartas. Tariama Urk-hartas. Galbūt bus paprasčiau vadinti mane Finlėjumi.

      – Finlėjau, – šypsodamasi iš lėto pakartojo Izabela. – Taip, tikrai paprasčiau. Na, Finlėjau, man taip pat buvo malonu su jumis susipažinti, bet turiu…

      – Dar neikite.

      Tiesą sakant, ji ir nenorėjo, bet buvo nelengva tai sau pripažinti. Nerimą kėlė ne kelionė namo: Izabela galėjo grįžti užrištomis akimis. Ramybės nedavė šis karys. Ji turėjo, tiksliau, privalėjo, išsiaiškinti, kokie britų planai dėl prancūzų ginklų saugyklos. Ji ryžtingai linktelėjo.

      – Pabūsiu dar minutėlę, – nusileido. – Ir pailsėsiu.

      – Iš balso neatrodo, kad būtumėte pavargusi.

      – Ir nesu, – tarė ji staiga įsižeidusi ir čia pat suprato, kad prieštarauja pati sau. – Bet mielai atsigerčiau vandens. Aš baisiai ištroškusi.

      – Prisėskite. Atnešiu.

      – Aš puikiausiai galiu…

      – Tikiu, kad galite, bet krepšyje turiu puodelį. Iš jo gerti lengviau nei iš rieškučių. Prisėskite, tuoj grįšiu.

      Nors nenorėjo paklusti ir leistis aptarnaujama, Izabela prisėdo. Vanduo buvo vėsus – kaip tik to jai ir reikėjo. Ji godžiai išgėrė puodelį ir paprašė atnešti dar – tik tam, kad jis pavargtų.

      – Gracias1.

      – De nada.2

      Jis atsisėdo šalia ir atsirėmė į medžio kamieną. Izabela pamatė, kokios neįtikėtinai žydros jo akys po tankiais antakiais, kurie dabar buvo truputį suraukti. Plaukai buvo pablukę, bet oda neatrodė nusvilinta saulės. Tiesiog jis buvo tamsiai įdegęs.

      – Taigi, Izabela, man atrodo, kad mums – ir mano, ir jūsų vyrams – būtų nenaudinga kartu pulti prancūzų ginklų saugyklą. Kam be reikalo vieni kitiems trukdyti?

      Jo balsas skambėjo keistai – buvo švelnus, liūliuojantis. Kai kurių jo žodžių Izabela nebūtų galėjusi išversti, bet vis tiek puikiai jį suprato. Šį kartą majoras pasirinko subtilesnę taktiką, bet jam iš jos reikėjo tik vieno: išsiaiškinti, kokie partizanų ketinimai dėl prancūzų ginklų. Na ir puiku, jai jis įdomus dėl tos pačios priežasties. Ši mintis privertė Izabelą nusišypsoti, pamatęs šypseną karys klausiamai ją nužvelgė, kilstelėjo antakį ir pats šyptelėjo.

      – Daug atiduočiau, kad sužinočiau, kas dedasi jūsų gražioje galvelėje, senjorita, – tarė jis, o pamatęs, kad ji sutriko, paaiškino: – Norėčiau žinoti, apie ką galvojate.

      – Suprantu, kareivi, bet nesakysiu.

      – Finlėjus. Mano vardas Finlėjus.

      – Finlėjau, – pakartojo ji.

      – Taip, būtent taip. Šiais laikais mano vardas retas, dažniau pasitaiko tik gimtajame krašte, bet ten nebuvau jau septynerius metus.

      – O kur jūsų namai? – paklausė Izabela.

      – Kaimelis Argaile, netoli Obano. Škotijos aukštumose. Mano šeima gyvena mažyčiame namelyje, panašių galima pamatyti ir čia, aplinkiniuose kaimuose. Ir ūkininkauja jie taip pat kaip čionykščiai ūkininkai, bet augina avižas, o ne kviečius. Kadangi vynuogėms pas mus per šalta, nėra ir vyno. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad mano tėvas gamina puikų viskį. Ir turi žvejybinę valtį.

      Izabela stebeilijo nustebusi.

      – Tai jūsų šeima – žemdirbiai? Bet juk jūs karininkas. Maniau, kad visi anglų karininkai kilę iš senų garbingų giminių. Kunigaikštis Velingtonas garsėja…

      – Sakote, kad karininkas turi būti ir džentelmenas, – pertraukė Finlėjus nė nesistengdamas slėpti apmaudo. – Aš – išimtis, patvirtinanti taisyklę. Karininkas, bet ne džentelmenas, – paaiškino. – Ir norėčiau dar kartą priminti, jog esu ne anglas, o škotas.

      – Atleiskite. Tikriausiai tai tas pats, kas pavadinti baską ispanu? Nenorėjau įžeisti.

      – Patikėkite, mane yra vadinę ir baisesniais vardais. O jūs iš ten kilusi? Tikiuosi, neįžeidžiau kalbėdamas ispaniškai. Bijau, kad vienintelių man žinomų baskų kalbos žodžių nedera tarti girdint damai.

      Izabelai tai prilygo trinktelėjimui šlapiu skuduru per veidą.

      – Aš ne dama, o karė. Gal ir nedėviu uniformos kaip brolis, bet taip pat kovoju už savo šalies laisvę, majore Urka… Urko… majore Finlėjau.

      – Dievulėliau, СКАЧАТЬ