Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ dezertyrų buvo keletas armėnų. Anksčiau niekas nekreipdavo dėmesio į tokius dalykus…

      Jis kiek lėčiau pridūrė:

      – Tačiau kas yra įvykiai? Jie tėra tai, ką iš jų padaro aiškintojai.

      Gabrielis kone pašoko nuo sofos:

      – Taip, iš tikrųjų! Gyvendamas taip nuošaliai aš nieko negaliu sužinoti. Viską bandoma aiškinti niekšiškai. Ką ketina daryti vyriausybė?

      Išminčius mostelėjo nuvargusia ranka, lyg norėdamas nubaidyti nerimo kupinus Gabrielio žodžius.

      – Noriu tau kai ką pasakyti, mano drauge ir mano draugo sūnau. Virš jūsų galvų tvyro likimo nulemta grėsmė, nes dalis jūsų tautos pateko į Rusijos imperiją, o dalis atsidūrė pas mus. Karas padalijo jus į dvi dalis. Jūs esate pasklidę įvairiose šalyse… Bet kadangi pasaulyje viskas susiję, jūsų likimas ištiks ir mus.

      – Ar nebūtų geriau siekti pusiausvyros ir susitaikymo? Juk bandėme tai daryti 1908 metais.

      – Susitaikymas? Tai irgi tėra tuščias šio pasaulio galvočių žodis. Žemėje nėra susitaikymo. Čia mes gyvename susiskaldę, aukštindami tik save.

      Norėdamas patvirtinti savo požiūrį aga, deramai niūniuodamas, pacitavo eilutes iš šešioliktosios Korano suros:

      – „Ir ką jis sukūrė žemėje, buvo įvairių spalvų. Pamąstyk, juk tai iš tikrųjų ženklas žmonėms, kurie klauso įspėjimo.“

      Gabrielis, ilgiau nebeištverdamas, pakilo nuo sofos. Tačiau nustebusios senuko akys, smerkiančios tokį spontaniškumą, vėl privertė jį atsisėsti.

      – Nori sužinoti, ką ketina daryti vyriausybė? Žinau tik tiek, kad Stambulo ateistams tautinė neapykanta reikalinga saviems tikslams įgyvendinti. Nes bedievybės gilumoje slypi baimė ir pralaimėjimo nuojauta. Todėl jie kiekviename miestelyje steigia skaityklas, kuriose skleidžia savo piktą žinią… Gerai, kad tu atėjai pas mane.

      Gabrielis spaudė rankose dėklą su monetomis:

      – O, kad man rūpėtų tik mano likimas! Kaip žinai, esu ne vienas. Mano brolis Avetisas mirė nesusilaukęs palikuonių. Todėl mano trylikametis sūnus yra paskutinis mūsų giminės atstovas. Mano žmona prancūzų tautos moteris, ji neturi nekaltai kentėti, juk visa tai ne jos reikalas.

      Argumentą aga griežtokai atmetė:

      – Kadangi ji tavo žmona, ji priklauso tavo tautai ir negali išvengti tavo tautos lemties.

      Būtų bergždžios pastangos perkalbėti šį užkietėjusį Rytų mąstysenos žmogų, paaiškinti jam apie Vakarų moters būtį ir jos teisę apsispręsti. Todėl Bagratianas praleido pro ausis jo pastabą.

      – Turėčiau nugabenti savo šeimą bent į Stambulą. Bet iš mūsų atėmė pasus, o iš kaimakamo negaliu tikėtis nieko gera.

      Turkas uždėjo savo lengvą ranką svečiui ant kelio.

      – Rimtai tave įspėju: nekeliauk su šeima į Stambulą, net jeigu ir pasitaikytų tokia galimybė.

      – Ką turi galvoje? Kodėl? Stambule turiu daug draugų visuose sluoksniuose, net ir tarp vyriausybės narių. Juk ten mūsų prekybos namų centrinė būstinė. Mano vardas gerai žinomas.

      Ranka ant Gabrielio kelio pasidarė sunkesnė:

      – Kaip tik todėl, kad tavo vardas ten gerai žinomas, noriu tave įspėti. Nevažiuok į sostinę net trumpam laikui.

      – Dėl karo Dardaneluose?

      – Ne, ne dėl to!

      Agos veidas suakmenėjo. Prieš prabildamas, jis tarytum klausėsi savo vidinio balso:

      – Niekas nežino, kaip toli ketina eiti vyriausybė. Bet visiškai aišku, kad pirmiausia nukentės garsūs ir dideli tavo tautos žmonės. Taip pat aišku, kad kaltinimai ir areštai prasidės kaip tik sostinėje.

      – Ar kalbi norėdamas mane įspėti, ar žinai kokių nors tikrų faktų?

      Agos rožinis dingo plačioje rankovėje.

      – Taip, žinau tikrų faktų.

      Dabar Gabrielis jau tikrai nebeištvėrė ir pašoko iš vietos:

      – Ką gi mums daryti?

      Kadangi svečias stovėjo, pakilo ir šeimininkas:

      – Jei galiu tau patarti, grįžk į savo namus Johunoluke, ramiai ten gyvenk ir lauk! Tokiomis aplinkybėmis tau ir tavo šeimai sunku būtų rasti tinkamesnę vietą.

      – Ramiai gyventi? – su pašaipa sušuko Gabrielis. – Bet juk tai tarytum įkalinimas!

      Rifaatas Bereketas nusisuko į šoną lyg gindamasis nuo tokių šūksnių, drumsčiančių jo selamliko tylą.

      – Neturi prarasti sveiko proto. Gaila, kad mano nuoširdūs žodžiai tave taip sujaudino. Nėra pagrindo nerimauti. Tikriausiai viskas galų gale nurims. Mūsų vilajete tikrai neatsitiks nieko bloga, nes jo vali, dėkui Dievui, yra Dželalas Bėjus. Jis nepakęs smurto. Bet kad ir kas įvyktų, tai jau slypi tikrovėje, kaip sėklos grūdelyje slypi pumpuras, žiedas ir vaisius. Dievo mintyse jau įvyko tai, kas mūsų laukia ateityje.

      Susierzinęs dėl šių metaforų ir tokios abstrakčios teologijos Gabrielis vaikščiojo po kambarį, nepaisydamas etiketo reikalavimų.

      – Baisiausia, kad viskas taip neapčiuopiama, kad su tuo neįmanoma kovoti.

      Aga prisiartino prie susijaudinusio svečio, paėmė jį už rankos.

      – Nepamiršk, o drauge, kad piktžodžiautojai iš komiteto yra tik mažuma. Mūsų tauta labai geraširdė. Nors jau ne kartą iš neapykantos buvo pralietas kraujas, bet ir jūs buvote ne mažiau kalti. Ir dar: teke – vienuolynuose – gyvena daug Dievo žmonių, kurie praktikuoja šventąjį zikrą14. Arba jie laimės, arba žus viskas. Prisipažinsiu tau, kad ir aš rengiuosi keliauti į Anatoliją ir Stambulą armėnų reikalais. Prašau tave, pasitikėk Dievu.

      Mažos senuko rankos turėjo pakankamai jėgos nuraminti Gabrielį.

      – Tu teisus, ir aš tavęs paklausysiu. Bus geriausia pasislėpti Johunoluke ir niekur nesirodyti, kol baigsis karas.

      Aga jo vis dar neišleido.

      – Pažadėk man, kad namuose apie tai su niekuo nekalbėsi. Kokia iš to nauda? Jei viskas liks kaip buvę, tu tik be reikalo išgąsdinsi žmones. Jei atsitiktų kokia nelaimė, išgąstis jiems nepagelbės. Tu mane supranti. Pasitikėk ir tylėk!

      Atsisveikindamas jis primygtinai pakartojo:

      – Pasitikėk ir tylėk!.. Tu daug mėnesių manęs nematysi. Nepamiršk, kad aš tuo metu stengsiuos dėl jūsų. Iš tavo tėvo patyriau daug gera. Ir štai Dievas senatvėje leidžia man už tai atsidėkoti.

      Trečias СКАЧАТЬ