Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ trumpai viską paaiškino. Dar vakar jis tikriausiai būtų prašęs valdininką pasiteirauti, kodėl jo dar nepašaukė į karo tarnybą. Bet prieš kelias valandas viskas iš esmės pasikeitė. Jį staiga labai prislėgė mintis apie karą, Žiuljetę, Stefaną. Turkų karininko pareigos jausmas tarytum ištirpo. Dabar jis tiesiog džiaugtųsi, jei Alepo valdžia jį pamirštų. Jis nesistengs atkreipti dėmesio į save. Tačiau buvo nustebęs, kad Antiochijos valdžios įstaigos gerai žino apie jį kone viską. Užraudusios valdininko akys žvelgė palankiai.

      – Jūs esate kariškis, galima sakyti, atostogaujate, tad kam gi jums pasas?

      – Bet mano žmona ir sūnus…

      Tariant šiuos valdininkui nelabai suprantamus žodžius Gabrielį staiga apėmė kraupi nuojauta: įkliuvome į spąstus.

      Tą pat akimirką atsidarė dvivėrės durys į gretimą kambarį. Įėjo du ponai. Vienas vyresnysis karininkas, kitas tikriausiai kaimakamas – apskrities viršininkas, aukštas apkūnus žmogus pilku, kiek suglamžytu švarku. Po akimis kabo sunkūs rudai juodi maišeliai, veidas pilkšvas ir sudribęs, kaimakamas turbūt serga kepenų liga. Bagratianas ir valdininkas atsistojo. Kaimakamas nekreipė į armėną nė mažiausio dėmesio. Tyliu balsu davė savo pavaldiniui kažkokį nurodymą, vangiai kilstelėjo ranką prie kepurės ir kartu su majoru išėjo iš kanceliarijos. Jo darbo diena, regis, baigėsi. Gabrielis pažvelgė į duris.

      – Ar karininkas nelygu karininkui?

      Valdininkas ėmėsi tvarkyti popierius ant savo stalo.

      – Nesuprantu, ką turite galvoje, efendi.

      – Turiu galvoje, kad vienaip elgiamasi su turkais, kitaip su armėnais.

      Atrodo, ši pastaba smarkiai išgąsdino valdininką.

      – Prieš įstatymą visi Osmanų imperijos piliečiai yra lygūs.

      Tai, kalbėjo jis toliau, esąs svarbiausias 1908 metų revoliucijos laimėjimas. Žinoma, išliko kai kurių praeities įpročių, pavyzdžiui, Osmanų valstybės tikrųjų gyventojų protegavimas skiriant į administracinę ar karinę tarnybą, bet tai tokie reiškiniai, kurių vien įstatymais neįveiksi. Tautos nesikeičia taip greitai kaip konstitucijos, reformos popieriuje vyksta greičiau negu tikrovėje. Savo valstybiškai politiškus išvedžiojimus jis baigė žodžiais:

      – Karas visais požiūriais pakeis padėtį.

      Gabrielis šiuos žodžius priėmė kaip gerą ženklą. Bet valdininkas staiga atlošė savo strazdanotą veidą, kuriame, regis, be jokios priežasties pasirodė arši neapykanta.

      – Reikia tikėtis, kad neįvyks nieko tokio, kas priverstų vyriausybę parodyti kai kuriems gyventojų sluoksniams, kokia nenumaldomai griežta ji gali būti.

      Įsukdamas į Antiochijos turgaus gatvę Gabrielis Bagratianas buvo tvirtai nusprendęs du dalykus: pirmiausia, jei jį šauks į armiją, nieko nepagailėti ir atsipirkti nuo karinės tarnybos. Antra – laukti karo pabaigos Johunoluke, ramiuose savo protėvių namuose niekieno netrukdomam ir nepastebimam. Kadangi jau 1915 metų pavasaris, tikriausiai liko vos keli mėnesiai, kol bus paskelbtos visuotinės paliaubos. Jo nuomone, rugsėjį ar spalį. Nė viena partija nesiryš leistis į dar vieną žiemos ofenzyvą. Iki tol reikia kaip įmanoma įsikurti čia, o paskui kuo greičiau grįžti į Paryžių.

      Turgus įtraukė jį į savo srautą. Plati srovė, neskubanti, nedidėjanti ir nemažėjanti, ne tokia kaip judriuose Europos miestuose, banguojanti nesustojančiu ritmu. Taip laikas plaukia į amžinybę. Galėjai pamanyti, kad atsidūrei ne gūdžiame Antakijos provincijos miestelyje, o Alepe ar Damaske. Tokie begaliniai atrodė dviejų turgaus priešingybių srautai. Turkų pirkliai ir valdininkai apsirengę europietiškais drabužiais, su lazdelėmis ir krakmolytomis apykaklėmis, ant galvų turkiškos kepuraitės. Armėnai, graikai, sirai taip pat dėvi europietiškai, tačiau visų skirtingos kepurės. Tarp jų dažnai gali pamatyti kurdų ir čerkesų su savo tautiniais apdarais. Dauguma iš jų atvirai nešiojasi ginklą. Vyriausybė, įtariai žiūrinti į kišeninį peiliuką krikščionių rankose, nedraudžia neramiems kalnų gyventojams turėti modernius šautuvus, netgi dalija juos. Matosi daug valstiečių arabų, gyvenančių apylinkių kaimuose. Vienas kitas beduinas iš pietų su ilgais ir plačiais apsiaustais – dykumos spalvos. Ant galvų puošnūs tarbušai12, nuo kurių iki pečių krinta purūs šilkiniai kutai. Moterys su čaršafais13, kukliais musulmonių apdarais. Bet pasitaiko ir neapsigobusių, emancipuotų, kurių sijonai atidengia kulkšnis ir šilkines kojines. Retkarčiais tarp žmonių pratipena sunkiai apkrautas asiliukas nuleista galva, varganas proletaras gyvulių pasaulyje. Gabrieliui rodėsi, kad kiekvieną kartą jam prieš akis išnyra tas pats asiliukas, kaskart tas pats apdriskęs vyras tempia jį už pavadžio. Bet viskas, visas šis pasaulis – vyrai, moterys, turkai, arabai, armėnai, kurdai, kareiviai rudomis lauko uniformomis, asilai, ožkos – savo panašia eisena buvo susilieję į žodžiais nenusakomą visumą: ilgas, lėtai linguojantis žingsnis nesulaikomai traukia į kažkokį tikslą, nežinia į kokį.

      Gabrielis uodė savo vaikystės kvapus. Verdančio sezamo aliejaus kvapas veržiasi į gatvę iš pašalėse sustatytų katilų. Česnaku pagardintų ėrienos kukulių, čirškančių keptuvėse ant atviros ugnies. Pūvančių daržovių kvapas. Ir visų aštriausias kvapas žmonių, naktį miegančių su tais pat drabužiais, kuriuos vilki dieną.

      Jis atpažino ir aistringą gatvės prekeivių giedojimą: „Ja rezzah, ja kerim, ja fettah, ja alim“, – ilgesingai šaukė berniukas, siūlantis krepšyje sukrautus baltus žiedo formos duonos kepalus. „O Maitintojau, geriausiasis, visa atidarantis, visažini!“ Senoviniais šūksniais buvo giriamos šviežios datulės: „O tu, tamsiaode, tamsiaode dykumos mergaite!“ Salotų pardavėjas kimiu balsu irgi kartojo seną giesmelę: „Ed daim Allah, Allah ed daim!“ Mintis, kad amžinas tik Alachas, turėtų paguosti pirkėją, apžiūrinėjantį jo gendančią prekę. Gabrielis nusipirko beraziką, bandelę, apteptą vynuogių sirupu. Šis „kregždžių maistas“ jam irgi priminė vaikystę. Bet atkandęs pirmąjį kąsnį pajuto pasibjaurėjimą ir padovanojo bandelę berniukui, nenuleidžiančiam akių nuo jo burnos. Kelias sekundes jis užmerkė akis, taip smarkiai jį pradėjo pykinti. Kas gi atsitiko, kas taip iš pagrindų pakeitė pasaulį? Šiame krašte jis gimė, čia turėtų jaustis namuose. Bet ar tai įmanoma? Nesulaikomas, vienodas turgaus minios srautas vertė abejoti, ar tikrai čia jo tėvynė. Jis kažką jautė, nors veidai visai į jį nežiūrėjo. O jaunasis valdininkas? Jis elgėsi labai korektiškai ir mandagiai. „Didžiai gerbiama Bagratianų šeima.“ Gabrielis staiga suprato, kad mandagumas ir „didžiai gerbiama šeima“ buvo tikras pasityčiojimas. Tai buvo neapykanta, į mandagius žodžius įvilktas pyktis. Ta pati neapykanta bangavo ir šiame turguje. Degė ant jo odos, gręžė nugarą. Ir iš tikrųjų, nugara perbėgo staigus šiurpulys, persekiojamo žmogaus baimė, nors nė vienas iš aplinkinių nekreipė į jį nė mažiausio dėmesio. Johunoluke, dideliuose namuose, savo namuose jis nieko tokio nepatirdavo. O kaipgi anksčiau, Paryžiuje? Nepaisydamas visos gerovės, jis jautė kažkokį šaltį. Buvo imigrantas, kurio šaknys kitoje šalyje. Ar jo šaknys čia? Tik dabar, šiame nešvariame savo tėvynės turguje, pajuto, kad šioje žemėje jis visur absoliučiai svetimas. Armėnas! Jo gyslomis teka labai senos giminės kraujas, jame gyvena labai sena tauta. Bet kodėl mintyse jis dažniau kalba prancūziškai negu armėniškai kaip štai dabar? (O juk šį rytą pajuto didelį džiaugsmą, kai sūnus atsakė jam armėniškai.) Kraujas ir tauta! Būkime sąžiningi! Ar tai irgi nėra tik tuščios sąvokos? Kiekvienos epochos žmonės ant karčios gyvenimo duonos СКАЧАТЬ