Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kelią, jei taip galima pavadinti varganą vežimų keliuką, jungiantį septynis kaimus. Johunolukas buvo maždaug viduryje. Todėl Gabrieliui teko prajoti pro pietines gyvenvietes: Vakifą, Chederbėjų ir Hadži Habibli, kol pasiekė namus, nors sugrįžti iki tamsos neįmanoma. Bet juk jis neskuba.

      Šią vakaro valandą kaimai prie Musa Dago atrodė pilni gyvybės. Kaimiečiai buvo išėję prie savo namų. Šiltas sekmadienio vakaras daugelį išviliojo pabendrauti. Kūnai, akys, žodžiai ieškojo vieni kitų, norėdami labiau pajausti būties džiaugsmą, paliežuvauti apie kaimynų reikalus, padejuoti dėl sunkių laikų. Skirtingų lyčių ir amžiaus žmonės stoviniavo būreliais. Matronos žvelgė įtariai, jaunos moterys, pasipuošusios šventiniais drabužiais, atrodė ramios ir išdidžios, vaikiškai kikeno jaunos mergaitės. Skimbčiojo monetų papuošalai, žvilgėjo sveiki dantys. Gabrieliui į akis krito, kiek daug čia karinei tarnybai tinkamų vaikinų, vis dar nepašauktų. Jie juokėsi, dūko, tarytum pasaulyje nė nebūtų jokio Envero Pašos. Iš vynuogynų ir sodų kimiai skambėjo taras – armėniška gitara. Kai kurie darbštuoliai tvarkėsi darbo įrankius. Turkijoje diena ir šventadienio ramybė baigiasi atėjus tamsai. Rimti darbininkai prieš miegą norėjo dar kiek padirbėti.

      Kaimus būtų galima vadinti ne turkiškais vardais, o pagal čia paplitusius amatus. Visi augina vynuoges ir vaisius. Javų beveik nesėja. Tačiau kaimai garsėja savo meistrais. Hadži Habibli – tai medžio meistrų kaimas. Iš kieto medžio ir kaulo vyrai čia drožia ne tik puikias šukas, pypkes, cigarečių kandiklius ir panašius kasdienius daiktus, bet ir kryžius, madonos ir šventųjų figūras, kurios turi paklausą net Alepe, Damaske ir Jeruzalėje. Tai ne šiurkštūs valstietiški drožiniai, juose daug savitumo, išugdyto tėviškės kalnų papėdėje. O štai Vakifas – nėrinių kaimas. Tenykščių moterų nunertos plonos staltiesės, nosinaitės rasdavo pirkėjų net iki Egipto, nors menininkės to nė nežinojo, jos su savo prekėmis keliaudavo tik iki Antiochijos turgaus ir tai tik du kartus per metus. Azirą, šilkverpių augintojų kaimą, jau minėjome. Chederbėjuje šilkas buvo verpiamas. Johunoluke ir Bitiase verčiamasi visais šiais amatais kartu. Kebusijė, šiauriausia ir nuošaliausia vietovė, buvo bičių kaimas. Kebusijės medus, taip tvirtino Bagratianas, neturi lygaus pasaulyje. Bitės renka jį iš pačios Musa Dago esmės, iš stebuklingos malonės, kuria tik šis kalnas apdovanotas tarp visų aplinkinių niūrokų aukštumų. Kodėl tik iš jo trykšta daugybė šaltinių, kurių dauguma miglotomis kaskadomis krenta į jūrą? Kodėl iš jo, o ne iš musulmonų kalnų Naulu Dago ar Džebel Akros? Tai iš tikrųjų atrodė stebuklas. Tarytum vandens dievybė neatmenamais senovės laikais įsižeidė ant dykumų sūnaus musulmono, pasitraukė iš jo nuogų, drėgmės maldaujančių viršūnių ir suteikė gausių malonių krikščionių kalnui. Gėlėmis išmargintos šlaitų pievos ir sodai, sodrios kalnų ganyklos ant banguotos kalno keteros, prie jo papėdės besiglaudžiantys vynuogynai, abrikosų ir apelsinų sodai, ąžuolai ir platanai tarpekliuose prie murmančių upelių, džiaugsmingi rododendrų, mirtų ir azalijų proveržiai paslaptingose įdubose, angelų saugoma tyla, kurioje nurimsta ir užsnūsta bandos ir piemenys – visa tai rodėsi tik vos vos paliesta pirmykštės nuodėmės pasekmių, nuo kurių sunkiai dūsauja visa likusi Mažoji Azija, slegiama niūrių, sausų uolų. Atrodė, kad dieviškoje pasaulio sąrangoje atsirado kažkoks mažytis netikslumas, kažkoks geras angelas leidosi paperkamas tėvynės meilės ir paliko Musa Dago žemėje rojaus atšvaitą, likutį, jo saldybę. Tai įvyko čia, Sirijos pakrantėje, o ne ten, Tarpupyje, į kurį Edeno sodus paprastai nukelia geografai ir Biblijos aiškintojai.

      Suprantama, kad kalno teikiama palaima galėjo džiaugtis ir septyni kaimai Musa Dago papėdėje. Jų negalima nė lyginti su tomis skurdžiomis gyvenvietėmis, kurias Gabrielis matė jodamas per lygumą. Čia nėra molinių lūšnų, panašių ne į žmonių namus, o į purvo krūvas su pralaužta juoda skyle, kuriose glaudžiasi žmonės ir gyvuliai. Namai daugiausia sumūryti iš akmenų. Kiekviename keletas kambarių. Aplink nedidelės verandos, durys ir langai spindi švara. Tik keli seni nameliai pagal Rytų paprotį neturi langų į gatvę. Kur krinta ryškus Damladžko šešėlis, ten viešpatauja malonus vaizdas ir gerovė. Kur šešėlis baigiasi, prasideda dykvietės. Čia – kylančios terasos su vynuogėmis, vaisiais, šilkmedžio uogomis. Ten – lyguma su monotoniškais kukurūzų ir medvilnės laukais, tarp kurių kartais išnyra plika stepė tarytum nuogas elgetos kūnas pro skarmalus. Bet palaimą teikė ne tik kalnas. Ir po pusės šimtmečio buvo matyti gausūs senojo Avetiso Bagratiano energingos veiklos vaisiai. Šis sumanus vyras, nesusigundęs pasaulio vilionėmis, visą savo meilę atidavė mažam tėviškės žemės lopinėliui. Jo vaikaitis nustebusiu žvilgsniu stebėjo šiuos žmones, kurie jam atrodė nepaprastai gražūs. Prieš jam prieinant žmonių grupelės nutildavo, atsisukdavo į kelią ir garsiai sveikinosi:

      – Bari irikun – labas vakaras!

      Jam rodėsi – o gal tai buvo tik vaizduotės padarinys – kad žmonių akys akimirką nušvisdavo. Tai buvo dėkingumo kibirkštėlės, skirtos ne jam, o senajam geradariui. Moterys ir mergaitės sekė jį atidžiais žvilgsniais, nors verpstės vikriose rankose nenustodavo suktis.

      Šie žmonės jam ne mažiau svetimi negu šiandien matyta turgaus minia. Ką jis turi su jais bendra, jis, vos prieš kelis mėnesius važinėdavęs po Bulonės mišką, lankęs filosofo Bergsono paskaitas, diskutavęs apie naujas knygas ir rašęs straipsnius rafinuotiems meno žurnalams? Ir vis dėlto iš šių žmonių sklido didelė ramybė. Jis pajuto savotišką tėvišką jausmą, nes suvokė tuos grėsmingus ženklus, apie kuriuos jie nieko nenujaučia. Širdį slėgė didelis rūpestis, jo vieno širdį. Kol tik bus įmanoma, jis stengsis juos apsaugoti nuo šio rūpesčio. Senasis Rifaatas Bereketas ne fantazuoja, nors savo aštrias įžvalgas dažnai dangsto rytietiška gražbylyste. Jis teisus. Reikia likti Johunoluke ir laukti. Musa Dagas yra tarytum už pasaulio ribų. Jei ir ateis audra, ji jo nepasieks.

      Gabrielis pajuto didelę simpatiją savo tėvynainiams. Tegul ilgai džiaugiasi gyvenimu, rytoj, poryt…

      Jis jojo toliau, į sveikinimus atsakydavo santūriu rankos mostu.

      Šaltą žvaigždėtą vakarą parko alėja artinosi prie savo vilos. Tankiai suaugusių medžių skliautas gaubė jį tarytum ta maloni „abstrakti būsena“, tas „buvimas žmogumi sau“, iš kurio jį buvo išplėšusi ši diena, leidusi pajusti, koks netikras tokio saugumo jausmas. Nuovargis sustiprino šią malonią iliuziją. Jis įėjo į erdvų vestibiulį. Aukštai ant lubų pakabintas kaustyto metalo šviestuvas džiugino jį švelnia šviesa. Nesuprantamuose minties vingiuose šviestuvas jam buvo kažkaip susijęs su motina. Ne su ta pagyvenusi ponia, kuri beveidžiame Paryžiaus bute sutikdavo jį grįžtantį iš gimnazijos ir pabučiuodavo. Ne, jis prisiminė tylų švelnumą iš tų dienų, kurios jo sąmonėje buvo miglotesnės už sapnus.

      – Hokud matah kez kurban.

      Ar ji tikrai kažkada vakare, pasilenkusi prie vaiko lovelės, ištarė šiuos žodžius? „Noriu būti auka už tavo sielą.“

      Kitas švelnus prisiminimas iš senų laikų išliko iki šiol: Dievo Motinos statulėlė su žvakute laiptų nišoje. Visa kita priklausė Avetiso jaunesniojo laikams. Sprendžiant iš to, kas matėsi vestibiulyje, tai buvo medžioklių ir karų laikai. Ant sienų kabojo trofėjai ir ginklai, tikra senovinių beduinų šautuvų su nepaprastai ilgais vamzdžiais kolekcija. Bet kad keistuolis Avetisas nebuvo vien šiurkščių pomėgių vergas, rodė čia surinkti gražūs rakandai, spintos, kilimai, žibintai, kurių jis parsigabendavo iš savo kelionių ir kuriais taip žavisi Žiuljetė.

      Susimąstęs kopdamas laiptais Gabrielis beveik negirdėjo balsų gaudesio pirmajame aukšte. Žymūs Johunoluko žmonės buvo susirinkę svetainėje. Savo kambaryje jis ilgai stovėjo prie atviro lango ir nejudėdamas žvelgė į juodą Damladžko siluetą, kuris šią valandą СКАЧАТЬ