.

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ o veido spalva – smarkiai pageltusio popieriaus – greičiau galėjo tikti kokiam išmintingam kinų mandarinui nei armėnui. Jis kalbėjo aukštu, tačiau keistai dusliu balsu, kaip žmogus, pavargęs nuo savo didelio mokytumo. Ir iš tikrųjų Johunoluko vaistininkas ne tik turėjo biblioteką, kokios daugiau nerastum visoje Sirijoje, šis žmogus buvo tarytum biblioteka, visa žinantis žmogus viename nežinomiausių šios žemės slėnių. Ar jo paklaustum apie Musa Dago augmeniją, ar apie geologinę dykumų sandarą, retą Kaukazo paukščių rūšį, vario gavybą, meteorologiją, bažnyčios tėvų raštus, Koraną, nejudančias žvaigždes, kupranugarių mėšlo išvežimą, persiško rožių aliejaus paslaptis ar virtuvės receptus, Grikoras dusliu balsu visuomet atsakydavo teisingai, tyliai ir lyg nenoromis, tarytum būtų nepagarbu klausti išminčių tokių nereikšmingų dalykų. Visažinystė – plačiai paplitusi žmonių savybė. Bet ne vien ji lėmė vaistininko kūrybiškumą ir savitumą. Ne, Grikoras buvo panašus į savo biblioteką. Joje buvo keli tūkstančiai tomų, tačiau didžioji dalis parašyti kalbomis, kuriomis Grikoras negalėjo skaityti. Pavyzdžiui, jis negalėjo naudotis prieš daugelį metų leistu vokišku Brokhauzo leksikonu. Teko semtis žinių iš negausių armėniškų šaltinių. Apvaizda nepagailėjo didelių kliūčių jo aistros kelyje. Armėniški ir prancūziški šaltiniai, kuriais jis galėjo naudotis, sudarė menkiausią jo lobių dalį. Grikoras buvo ne tik mokslininkas, jis buvo ir bibliofilas. Tikras bibliofilas labiau negu knygos formą ir turinį myli knygos egzistavimą, jam ir nebūtina knygą skaityti. (Argi ne panašiai būna su bet kokia didele meile?) Vaistininkas nebuvo turtingas žmogus. Jis negalėjo Stambulo ar juo labiau užsienio knygynams ir antikvariatams siųsti brangių užsakymų. Vargu ar būtų pajėgęs susimokėti vien už pašto išlaidas. Taigi reikėjo tenkintis tuo, kas pakliūdavo į rankas. Pagrindinę dalį, kaip jis pasakojo, sudarė dar vaikystėje ir kelionių metais sukaupti dalykai. Dabar jis turėjo agentų ir globėjų Antiochijoje, Aleksandretėje, Alepe ir Damaske, jie kartkartėmis atsiųsdavo jam dideles siuntas. Kokia šventė, kai ateina tokios dovanos! Nesvarbu, ar tai arabiški, ar hebrajiški foliantai, prancūzų romanai, paprasta makulatūra, vis vien tai knygos, popierius su spausdintomis raidėmis. Išsaugodavo net paprastus laikraščius, uoliai katalogizuodavo kainynus ir reklaminius prospektus. Šis žmogus tarytum buvo sukaupęs armėnų meilę dvasingumui, paslaptį visų labai senų tautų, kurios išlieka slenkant amžiams. Kaip kalnų gvazdikas sugeba įleisti šaknis į pliką uolą, taip Grikoro biblioteka suleido šaknis Johunoluke. Šios keistos ir didžiąja dalimi neskaitytos bibliotekos vargu ar būtų užtekę milžiniškoms vaistininko žinioms sukaupti. Tačiau galimas spragas užpildydavo kūrybinė drąsa. Savąjį pasaulį jis papildydavo pats. Į visus klausimus, pradedant teologija ir baigiant statistika, jis atsakydavo remdamasis savo galia ir autoritetu, jokiu būdu nemanydamas, kad ką nors apgaudinėja. Kai jis žarstydavo didžiąsias mokslo sąvokas, jį persmelkdavo nekalta kūrybos dvasia. Suprantama, kad toks vyras turėjo mokinių ir pasekėjų. Taip pat aišku, kad tie mokiniai – tai septynių kaimų mokytojai. Mokytojai gerbė Grikorą kaip stebuklingą orakulą, net aštrialiežuvis Voskanianas nedrįso abejoti šio orakulo sprendimų tikrumu. Vaistininkas Grikoras buvo Musa Dago Sokratas ir su savo mokiniais, dažniausiai naktimis, leisdavosi į filosofines keliones. Sužadinti dar didesnę mokinių pagarbą progų netrūkdavo. Jis pakeldavo pirštą į žvaigždėtą dangų:

      – Hapetai Šatachianai, ar žinai, kokia tai žvaigždė, toji raudonoji?

      – Kuri? Ana? Tikriausiai tai planeta. Ar ne?

      – Netiesa, mokytojau! Tai žvaigždė, Aldebaranas! O ar žinai, kodėl ji švyti raudona spalva?

      – Kodėl raudona? Galbūt… mūsų atmosfera…

      – Netiesa, mokytojau! Aldebaraną sudaro išsilydžiusi magnetinė geležis, todėl jis rausvas. Tokia ir garsiojo Kamilio Flamariono nuomonė, kurią jis man išdėstė savo paskutiniame laiške.

      Garsiojo astronomo laiškas irgi nebuvo grynas akių dūmimas. Toks laiškas iš tikrųjų egzistavo. Tik Grikoras Kamilio Flamariono vardu atsisiuntė jį pats. Žinoma, tokius laiškus jis rašydavo labai retai ir tik iškilmingiausiomis progomis. Mokiniai apie tai dažniausiai nieko nesužinodavo. Tačiau ne tik šių laikų ar neseniai mirę dvasios milžinai tapdavo jo susirašinėjimo partneriais, bet ir Volteras bei didysis armėnų rašytojas Rafi15 ne kartą išsamiai atsakydavo į jo laiškus. Taigi Grikoras buvo Olimpo narys korespondentas.

      Keista, kad toks visam pasauliui atviras išminčius, kiek tik žmonės prisimena, niekada nebuvo išvykęs iš Johunoluko. Visi mokyti Musa Dago žmonės bent kartą per metus kur nors keliaudavo, bent į Alepą ar Marašą, kur lankydavo amerikiečių, vokiečių ar prancūzų misijų mokyklas ir tobulindavo savo išsilavinimą. Nemažai senų žmonių tik gyvenimo pabaigoje grįždavo į tėvynę iš Amerikos ir čia ramiai gyvendavo iš užsidirbtų lėšų. Prieš pat karo pradžią už okeano vėl išplaukė būrys mėgėjų bastytis po pasaulį. Bet vaistininkas Grikoras neturėjo nė mažiausio noro keisti gyvenamąją vietą. Net greta esančiuose kaimuose apsilankydavo labai retai. Jaunystėje, kaip jis tvirtino, savomis akimis pamatė daug garsių šio pasaulio vietų. Kartais jis užsimindavo apie keliones kažkur toli į vakarus ar į rytus, tačiau sakėsi iš principo nesinaudojęs geležinkeliu. Ar su tomis jo kelionėmis buvo taip pat kaip su Flamariono laišku, kas žino? Grikoro kalbose ir pasakojimuose negalėjai pajusti nė menkiausio puikavimosi ar išmonės. Faktų dėstymas būdavo pagrįstas, viskas tiesiog apčiuopiama, net toks žmogus kaip Gabrielis Bagratianas vargu ar būtų įtaręs čia kokią klastą. Tačiau kiekviena proga vaistininkas sakydavo nesuprantąs, kodėl žmonės kartais taip trokšta keliauti. Tegul Altuni, žinomas niurzglys, gailiai dejuoja dėl savo karjeros, sužlugusios Sirijos kaime, Grikoras buvo patenkintas Johunoluku ir savo gyvenimu. Visos vietos vienodos, kadangi išorinis pasaulis slepiasi vidiniame. Išminčius sėdi nejudėdamas kaip voras voratinklio centre, o spindulių tinklas užmestas ant visos visatos. Tačiau jei prasidėdavo kalbos apie politiką, karą, karštas dabarties aktualijas, vaistininką apimdavo nerimas. Dėl tokių dalykų jis nenorėjo sukti galvos. Pasaulis, tas išorinių aplinkybių ir žmogaus skverbimosi į jas kratinys, tampa žeminančia kliūtimi. Vertę jis įgauna tik nustumtas į neutralias objektyvaus mąstymo tolumas. Štai kokia dvasingumo puikybė! Kas jam darbo įvykiai krašto gilumoje, kažkur tarp Stambulo, Alepo ir Mesopotamijos? Kas jam darbo karai, kurie dar neįėjo į istorijos knygas? Todėl vaistininkas atmesdavo politinius mokytojo Šatachiano išvedžiojimus sakydamas:

      – Nesuprantu, kodėl visą laiką reikia žvalgytis į kitus. Karas, potvarkiai, kaimakamas… Tegul turkai daro ką nori! Jei mes nesuksime dėl jų galvos, tai ir jie paliks mus ramybėje. Juk čia mūsų tikroji žemė. Ir ją gerbia net labai iškilūs žmonės… Prašom…

      Ir Grikoras supažindino šeimininką su svečiu, kuris stovėjo toliau už vietos vyrų ir dar nebuvo kritęs jam į akis. Vaistininkas su malonumu ištarė skambų svečio vardą:

      – Gonzaga Marisas!

      Jaunas vyras, sprendžiant iš išvaizdos ir laikysenos, buvo europietis ar bent sueuropėjęs Levanto gyventojas. Juodi ūseliai blyškiame, labai dėmesingame veide atrodė taip pat prancūziškai kaip ir jo vardas. Labiausiai krito į akis antakiai, neaštriu kampu susilieję virš nosies. Grikoras buvo įsijautęs į globėjo vaidmenį:

      – Ponas Gonzaga yra graikas.

      Grikoras tuoj patikslino, lyg nenorėdamas svečio pažeminti:

      – Ne Turkijos graikas, o Graikijos, europietis.

      Svečio blakstienos buvo labai ilgos. Jis nusišypsojo pridengdamas akis moteriškomis blakstienomis.

      – Mano tėvas buvo graikas, motina prancūzė, СКАЧАТЬ