Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Vakaras buvo maloniai vėsus. Mėnuo artėjo prie pilnaties. Laužas ėmė blėsti. Gėrė vyną ir stiprią šilkauogių degtinę, kurią gamina kaimų gyventojai. Tačiau kažkodėl šį vakarą jie nesijautė jaukiai, nesidžiaugė nuotykiu. Žiuljetė gana anksti atsiskyrė nuo kompanijos. Ji buvo kiek prislėgta. Tik dabar suprato Iskuhi priešinimąsi iškylai. Visur aplink tykojo laukinė, negyvenama žemė, rimta ir rūsti. Gal Gabrielis iš tikro sugalvojo kažką šventvagiška? Jiedvi su Iskuhi sulindo į palapinę. Kiti irgi palinkėjo savo kaimynams labos nakties. Voskanianas pakėlęs galvą nužingsniavo toliau, atsigulė netoli tarnų nakvynės vietos ir dėl savo tuštybės visą naktį kentė šaltį. Gabrielis paskirstė nakties sargybą. Du vyrai turėjo pasikeisdami po tris valandas saugoti palapines. Bagratianas įdavė šautuvus su tikrais šoviniais. Kristaforas ir Misakas su jo broliu Avetisu eidavo medžioti ir mokėjo elgtis su ginklais. Pagaliau atsigulė ir Gabrielis. Kaip ir Iskuhi negalėjo užmigti. Mergaitė gulėjo lyg sustingusi, nejudėdama, bijodama pažadinti Žiuljetę. Gabrielis ilgas valandas vartėsi nuo vieno šono ant kito. Jį troškino kamparo ir apipelijusio audinio kvapas. Pagaliau apsirengė ir išlindo iš palapinės. Buvo gal pusvalandis iki vidurnakčio. Sargybinius – Misaką ir virėją – pasiuntė miegoti. Likęs vieninteliu Trijų palapinių aikštės sargybiniu, jis iš lėto žingsniavo čia į vieną, čia į kitą pusę. Kartais įžiebdavo kišeninį žibintuvėlį, kuris apšviesdavo tik nedidelį ratą. Naktis, regis, neslėpė jokių pavojų. Iš slėnio iškylautojų neatsekė nė vienas sulaukėjęs šuo žibančiomis akimis. O juk naktį apačioje jie žmonėms kelia nemažą nerimą. Ir šiaip nesigirdėjo jokių grėsmingų balsų. Tamsoje šmėkščiojo šikšnosparniai. Kai iš debesies išniro jau besileidžiantis į jūrą mėnuo, mirtinoje tyloje staiga pragydo lakštingala – taip skambiai ir gyvai, kad Bagratianas buvo tiesiog sukrėstas. Jis bandė suprasti, kaip jo slapčiausios mintys jau įgavo tokį ryškų pavidalą. Dangaus fone buvo galima įžvelgti visas tris palapines. Kas čia vyksta? Jis negalėjo nieko galvoti, sielą užplūdo tiek daug jausmų. Kai Gabrielis užsidegė dar vieną cigaretę, netoliese pasirodė vaiduoklis, kuris irgi užsidegė cigaretę. Vaiduoklis mūvėjo kailinę turkų kareivio kepurę, buvo pasirėmęs ant šautuvo. Veido nebuvo galima aiškiai įžvelgti, bet cigaretės šviesoje šmėkštelėjusi fizionomija atrodė smarkiai sulysusi. Gabrielis šūktelėjo vaiduokliui. Šūktelėjo antrą ir trečią kartą, bet niekas nesujudėjo. Gabrielis išsitraukė revolverį ir garsiai atlaužė gaiduką. Tai buvo tuščias formalumas, nes Gabrielis žinojo, kad šešėlis nesirengia daryti jam nieko bloga. Vaiduoklis valandėlę stovėjo nejudėdamas, paskui pasigirdo abejingas, niekinamas juokas, cigaretė dingo, o kartu ir žmogus. Gabrielis prižadino Kristaforą:

      – Čia kažkas vaikšto. Manau, kad tai dezertyrai.

      Namų valdytojas neatrodė nustebęs.

      – Tikriausiai dezertyrai. Jiems irgi nelengvas gyvenimas.

      – Aš mačiau tik vieną.

      – Gal tai buvo Sarkisas Kilikianas?

      – O kas gi tas Sarkisas Kilikianas?

      – Astvac im! Gailestingasis Dieve!

      Kristaforas beviltiškai skėstelėjo rankomis, lyg būtų neįmanoma apsakyti, kas per vienas tas Sarkisas Kilikianas. Bet Bagratianas įsakė savo vyrams, kurie visi jau buvo nubudę:

      – Eikite, paieškokite to Sarkiso Kilikiano! Duokite jam pavalgyti. Jis turbūt smarkiai išalkęs.

      Kristaforas ir Misakas, pasiėmę kelias dėžutes konservų ir žibintuvėlį, leidosi ieškoti bėglio, bet po valandėlės grįžo nieko nenuveikę. Ko gero, paskutinę akimirką jie pabūgo.

      Vakaras prabėgo liūdnai, o rytas atnešė tikrą nusivylimą. Pasaulis skendėjo ūkuose. Visus apėmė nerimas. Saulė patekėjo, bet jos nebuvo matyti. Jie vis tiek užkopė ant pliko kauburio, nuo kurio iš lėto, vaduodamasi iš miglų, atsivėrė jūra ir sausuma. Bagratianas apsidairė.

      – Porą savaičių čia būtų galima ištverti.

      Pasakė tarytum norėdamas apginti Musa Dago grožį nuo nepelnytos paniekos. Grikoras, pilnas nepajudinamos ramybės, pažvelgė į gana neramią jūrą.

      – Anksčiau, mano laikais, gražią dieną iš čia buvo galima įžvelgti Kiprą.

      Niekas nesijuokė iš Grikoro žodžių, niekas nepaklausė, ar Kipro sala ten pietvakariuose nuplaukė toliau į Viduržemio jūrą nuo tada, kai anglai pavertė ją savo karinio laivyno baze. Bagratianas irgi pažvelgė į Kipro pusę.

      – Nuo Andriejaus kyšulio iki Oronto deltos nėra ir keturiasdešimties jūrmylių. Kol kas pakrantėse nepasirodė nė vieno anglų ar prancūzų karo laivo.

      – Šiaip ar taip, jie stovi Kipro uostuose.

      Tardamas šiuos nepajudinamos ramybės kupinus žodžius Grikoras atsuko Kiprui nugarą ir abejingai pažvelgė į begalines platumas pietuose ir rytuose, kurių jau dešimtis metų nebuvo matęs. Iš skystėjančio rūko pasirodė ryškios Romos laikų Seleukijos akveduko arkos. Virš skurdžių kalnų į rytus nuo Damladžko kilo apvali rūdžių spalvos saulė. Į Antakijos pusę bangavo pilkos ir rusvos kalvos. Nesuprantama, kad tose sausose žemės raukšlėse, tose nedirbamose plokštikalnėse turėjo gyventi šimtai tūkstančių žmonių. Vienodas nykus vaizdas paskatino vaistininką užsiminti apie dalykus, apie kuriuos paprastai nekalbėdavo. Jo pirštas pakibo ore:

      – Štai, žiūrėkit! Viskas kaip visada! Abdiulchamido laikais dažnai liepsnodavo visas horizontas. O vis dėlto pavyko sulaukti senatvės.

      Gonzaga Marisas iš visų iškylautojų, ko gero, miegojo kiečiausiai, atrodė atsigavęs, tvirtas. Parodė į didįjį Svedijos spirito fabriką, kurio kaminas jau pradėjo rūkti. Fabrikas priklausąs vienai užsienio kompanijai, pasakojo jis, o direktorius esąs graikas, su kuriuo jis susipažino Aleksandretėje.

      Juodu kalbėjosi vos prieš dvi dienas, ir jis sužinojo svarbių naujienų. Pirmoji: Romos popiežius ir Amerikos prezidentas sėkmingai rengia bendrą taikos sutartį. Antroji: armėnai bus iškeldinami tik iš Anatolijos vilajetų, bet ne iš Sirijos. Jis, Gonzaga, negalįs patikrinti, kiek patikimos šios žinios, bet jo draugas fabriko direktorius esąs gerbiamas žmogus, kas mėnesį susitinkąs su Alepo vali. Jiedu tariasi dėl valstybinių pristatymų.

      Tą akimirką Gabrielio širdį užplūdo tvirtas tikėjimas, kad pavojus praėjo, kad tai, kas buvo priartėję, traukiasi į nematomą tolumą. Jam pasirodė, kad tai jis privertė tragišką likimą trauktis. Dėkingumo jausmo pagautas sušuko:

      – Tik pažvelkit! Argi čia ne gražu?

      Žiuljetė ragino greičiau grįžti į namus. Ji nemėgo iš pat ryto būti draugijoje, ypač vyrų. Iš ryto gerai atrodo tik bjaurios moterys, nors šeštą valandą ryto nė viena neatrodo kaip tikra dama. Be to, prieš mišias norėjo bent valandą pailsėti. Būdama katalikė, ji prieš santuoką su Gabrieliu priėmė armėnų bažnyčios tikėjimą. Tai buvo jos auka, ji tai primindavo jam, kai juodu susibardavo. Ji turėjo priekaištų ir armėnų bažnyčiai. Jos nuomone, toji bažnyčia per daug paprasta, be puošmenų. Kad nacionalinė bažnyčia daugumą surinktų lėšų panaudoja švietimui, mokykloms, jai atrodė per daug racionalu. O labiausiai Žiuljetei nepatiko, kad Armėnų apaštališkosios bažnyčios kunigai nešioja barzdas, kai kurie labai ilgas. Barzdotų vyrų ji negalėjo pakęsti.

      Namo grįžo trumpesniu taku, einančiu į Johunoluką per Ąžuolų tarpeklį. Čia namus СКАЧАТЬ