Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Чтение книги онлайн.

      – Dar kartą, – pareikalavo Stefanas. Bet niekas nebūtų privertęs Iskuhi dainuoti dar kartą. Tyliai prasivėrė durys ir į kambarį įėjo Gabrielis Bagratianas.

      Tomis dienomis Bagratianų namai darėsi vis gyvesni. Beveik kiekvieną kartą, kai sėsdavo valgyti, ateidavo svečių. Žiuljetei ir Gabrieliui toks judėjimas patiko. Dabar juodu, galima sakyti, niekada nelikdavo vienu du. Ir laikas bėgo daug greičiau. Kiekviena pragyventa diena būdavo tarytum pergalė, stiprėjo viltis, kad grėsmės šešėlis sulig kiekviena diena tolsta. Artėjo liepos mėnuo. Kiek laiko jiems dar grės pavojus? Sklido gandai, kad kariaujančios šalys greitai pasirašys taikos sutartį. Taika būtų išsigelbėjimas. Pastorius Aramas irgi dažnai svečiuodavosi Johunoluko viloje. Hovsana, dar ne visai pasveikusi, prašydavo vyrą pasirūpinti Iskuhi. Ji žinojo, kaip Aramas prisirišęs prie sesers ir kaip nerimauja bent kelias dienas jos nematęs. Bet ir be Tovmasiano svečių prie Gabrielio stalo netrūko. Dažnai lankydavosi Grikoras ir jo palydovai. Grikoro nuomininkas Gonzaga Marisas irgi būdavo tarp jų. Jaunąjį graiką mėgo ne tik dėl to, kad tas grojo fortepijonu. Jis turėjo aštrų žvilgsnį gražiems ir elegantiškiems dalykams, viską pastebėdavo. Gabrielis Bagratianas nepastebėdavo nieko arba pastebėdavo retai. Žiuljetės sugalvoti drabužių modeliai, iš tiesų tik maloni pramoga be jokio aiškesnio tikslo, atidžiose Gonzagos akyse sulaukdavo įvertinimo. Tuščiai nepataikaudamas jis visada rasdavo tinkamą žodį pagirti ne tik Žiuljetės išvaizdą, bet ir jos išmoningumą, kai ji norėdavo pabrėžti Iskuhi žavesį. Jis kalbėdavo ne kaip apakintas kvailys, o kaip žinovas, kaip menininkas, tyrinėdamas, pakeldamas buku kampu susisiekiančius antakius. Taip Žiuljetės dirbtuvė dėl Gonzagos supratingumo įgavo didesnės vertės, pakilo virš kasdienybės poreikių.

      Jo grožio pojūtis buvo neatskiriamas ir nuo jo išvaizdos. Gonzaga, žinoma, buvo neturtingas žmogus, tikriausiai ir jo praeitis nebuvo rožėmis klota. Bet apie tai jis niekada nekalbėdavo. Vengė Žiuljetės klausimų šia tema ne iš perdėto paslaptingumo ar kad būtų norėjęs ką nors nutylėti, o todėl, kad savo praeitį jis, regis, niekinamu gestu nubraukia, laikydamas ją nereikšminga. Nors jo pajamos, aišku, ribotos, o gal kaip tik dėl to į Bagratianų namus jis visada ateidavo gerai apsirengęs. Kadangi savo europietiško garderobo negalėjo atnaujinti, be galo rūpestingai jį saugojo. Tokia graži laikysena ir tvarkingi drabužiai Žiuljetei darė labai gerą įspūdį, nors pati to ir nesuvokė. Tačiau tai visai nepatiko abiem mokytojams Šatachianui ir Voskanianui, žadino jų pavydą ir užgaudavo savimeilę. Ypač žemaūgį Hrantą Voskanianą apimdavo tikri pavydo priepuoliai. Nei kaligrafiškai eilėmis išrašytais pergamento lapais, nei kilniu tylėjimu jam iki šiol nepavyko atkreipti ponios Bagratian dėmesio į savo svarbą visuomenėje ar į vidinio gyvenimo turtingumą. Tuo tarpu pasipūtęs metisas tuščiu stileiviškumu tučtuojau užsikariavo jos dėmesį. Voskanianas nusprendė stoti su juo į nelygią kovą. Nubėgo pas siuvėją, kuris prieš pusę šimtmečio porą metų dirbo Londone. Ant šio anglų meistro darbo kambario sienos kabojo sukirpimo pavyzdžiai ir modeliai, kurie tikrai būtų tikę nepriekaištingai atrodantiems anų laikų lordams. Tiesa, audinių pasirinkimas buvo menkas. Jam pasiūlė pilką ploną audinį, gana seną, tinkantį nebent švarko pamušalui. Voskanianas iš modelių išsirinko kaip tik aukštaūgį, ištįsusį lordą, kurio liemuo buvo aptemptas pilko frako su ilgais skvernais, panašiais į kregždės uodegą. Kai matavosi, paaiškėjo, kad pilkoji kregždės uodega neaukštam vyrukui kone siekė čiurnas. Tačiau jis, nepaisydamas siuvėjo abejonių, nesutriko. Kai drabužiai buvo pasiūti, Voskanianas prie atlapo prisisegė baltą žiedą, taip pat nužiūrėtą iš ano lordo. Deja, ir kai ką sugalvojo – nusipirko Grikoro vaistinėje stiprių kvepalų ir ant savo naujojo frako supylė vos ne pusę buteliuko. Taip jam iš tiesų pavyko jau pirmąją minutę atkreipti į save ne tik ponios Bagratian, bet ir visų kitų dėmesį. Baigėsi tuo, kad Gabrielis jį mandagiai pasivedėjo į šalį ir paprašė apsivilkti vieną iš savo švarkų. O puikųjį pilkąjį fraką teko pakabinti sode, kad išsivėdintų.

      Be jau minėtų svečių, dažnai ateidavo ir senyvos poros: Petrosas Altuni su močiute Antaram ir pastorius Harutiunas Nochudianas su savo drovia žmona. Ter Haikazunas iki šiol viloje buvo lankęsis tik kartą. Vieną gražią liepos mėnesio dieną Gabrielis Bagratianas pasiūlė svečiams pramogą: kitą vakarą ir naktį praleisti ant Musa Dago ir sutikti tekančią saulę. Tai buvo tikrai europietiškas pasiūlymas, mintis, galinti ateiti į galvą turistui, kurio gyvenimas bėga tarp betono sienų ir biurokratinių raštų. O kaipgi čia? Svečius gerokai nustebino toks sumanymas. Tik Hapetas Šatachianas, nenorėdamas pasirodyti nevykėliu, ėmė džiaugtis būsimu malonumu pernakvoti po atviru dangumi. Bet Bagratianas jį nuvylė:

      – Po atviru dangumi nakvoti nereikės. Sandėliuke radau tris geras palapines su visa įranga. Jos priklausė mano mirusiam broliui, jis jomis naudodavosi medžioklėse. Dvi iš jų yra modernios ekspedicinės palapinės, jis jas buvo užsakęs Anglijoje. Jos tinka dviem arba trims asmenims. O trečioji – labai didelė, prabangi šeicho palapinė. Arba Avetisas parsigabeno ją iš kokios kelionės, arba tai galbūt dar mano senelio nuosavybė…

      Kadangi Žiuljetė nuoširdžiai pritarė šiai pramogai, o Stefanas tiesiog spurdėjo iš džiaugsmo, buvo pasirinkta rytojaus diena, šeštadienis. Vaistininkas Grikoras, kuris jau viską kada nors buvo patyręs ir išbandęs, kuriam niekas šiame pasaulyje nebuvo naujiena, pradedant uogienių virimu ir baigiant lyginamąja teologija, pasakojo apie savo patyrimą, kadaise įgytą po atviru dienos ar nakties dangumi. Jo įkypos akys žvelgė į tolumą, gūdus, visą laiką vienodas balsas tarytum rodė, kaip menkai jis vertina šį mažą įgytų žinių trupinėlį: jo pageltusiame veide viskas buvo nejudru, išskyrus ritmingai kretančią ožio barzdelę. Kadaise jis nenusileisdamas į slėnį išgyvendavo ant Musa Dago ne vieną savaitę. Kas iš tikrųjų pažįsta kalną (o kas gi pažįsta jį iš tikrųjų?), tam ir palapinės nereikia, tas visuomet ras saugią užuovėją naktį. Jis, Grikoras, žinoma, turįs galvoje ne tik visiems žinomą olą virš Kebusijės. Žmonių padavimai pasakoja, kad šventasis Sarkisas su kovos žirgu šuoliais lėkęs į Damladžką kovoti su pagonimis ir olas išmušusios galingos žirgo kanopos. Jei Musa Dagas ir neturi nieko bendra su šventuoju Sarkisu, tai nėra abejonių, kad čia gyvenęs atsiskyrėlis Sukiasas ir kiti anachoretai bei vienuoliai, kurie prabėgusiais šimtmečiais pastoge pasirinkdavo minėtas olas. Tiesa, vaistininkui neatėjo į galvą anomis atsiskyrėlio dienomis ieškoti dvasinės paguodos kaip tiems vienuoliams, priešingai, jam tuomet labiausiai rūpėjęs gamtos pažinimas. Anuomet jis rinkęs botanikos pavyzdžius ir sudaręs pilną Musa Dago Thesaurus Herbarum. Gėlių mėgėjai jo registre galėtų rasti kai kurias šluotsmilgių ir pašiaušėlių atmainas, kurių nemini net garsusis Linėjus. Apie šiuos atradimus jis išsaugojo susirašinėjimą su žinomais akademikais. Deja, šiuolaikinis jaunimas prarado domėjimąsi augalų pasauliu ir jo suskirstymu, gyvena per daug nesukdamas galvos. (Tai buvo dar vienas išpuolis prieš mokytojus.) Tuo tarpu Grikoras, būdamas vaistininkas, galįs nesudėtinga aparatūra išgauti iš Musa Dago vaistažolių visus medikamentus, kokie tik gali būti reikalingi. Jam nereikia važiuoti į Antiochiją papildyti chinino ir kitų piliulių bei miltelių iš valstybės atsargų. (Šie žodžiai buvo skirti Bagratianui, kuris įtariu žvilgsniu žvalgėsi po išminčiaus vaistinę.) Išskyrus ponią pastorienę Nochudian, išsigandusią, kad išvyka gali pakenkti jos silpnam ir ligotam Harutiunui, iškyloje nenorėjo dalyvauti tik Iskuhi. Nieko keista. Ji jau žinojo, ką reiškia nepermaldaujamas СКАЧАТЬ