Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ turėjo likti ant Damladžko ir jas saugoti. Gal netrukus jie panorės surengti dar vieną iškylą. Taip elgtis Gabrielį vertė prietaras, kad tokie prisirengimai padeda palaužti likimo galią. Varganas mulų takas kartais dingdavo krūmuose ir skaldos nuošliaužose. Žiuljetės kojos su lengvu apavu, neįpratusios prie tokių kliūčių, netrukus pailso. Tada Gonzaga tvirtai suėmė ją už rankos. Tarp jųdviejų užsimezgė padrikas, nerišlus pokalbis.

      – Man neišeina iš galvos, kad mudu čia vieninteliai svetimi, ponia.

      Žiuljetė išgąstingai žvelgė į žemę po kojomis.

      – Jūs bent jau graikas… Lyg ir ne visai svetimas…

      Gonzaga leido jai įveikti kliūtį be jo pagalbos.

      – Ką? Aš užaugau Amerikoje… O jūs labai seniai ištekėjusi už armėno.

      – Taip. Mano buvimą čia galima suprasti… O jūsų?

      – Mano gyvenime paprastai pirma būna poelgis, o tik vėliau paaiškinimas.

      Takas darėsi labai skardus, ir juodu turėjo kiek pabėgėti. Paskui Žiuljetė atsikvėpė ir sustojo.

      – Niekaip nesuprantu, kaip jūs čia atsidūrėte… Apie tai nemėgstate kalbėti… Ką gali veikti Aleksandretėje amerikietis, jei jis neprekiauja ėriukų kailiais, medvilne ar juodaisiais riešutais?

      – Nors nesu atlapaširdis… čia prašom atsargiau… galiu jums pasakyti, ką veikiau. Buvau pianistas gastroliuojančioje muzikinėje trupėje… Bjaurus amatas… Nors mano buto šeimininkas Grikoras apie jį labai geros nuomonės.

      – Taip? Paskui gėdingai palikote savo kolegas… Kurgi grupė dabar?

      – Jie sudarė sutartis Alepe, Damaske, Beirute…

      – Jūs pabėgote?

      – Taip, tikrai! Tai buvo tikras bėgimas… Viena iš mano ligų…

      – Bėgimas? Toks jaunas žmogus kaip jūs? Na, tikriausiai buvo kokia nors priežastis…

      – Nesu toks jaunas, kaip jums atrodo.

      – O Dieve! Kas per kelias! Mano batai pilni akmenų… Prašom duoti man ranką! Štai taip!

      Kaire ranka ji tvirtai įsikibo į savo palydovą. Dešiniąja iškratė akmenukus iš bato. Gonzaga grįžo prie ankstesnio klausimo:

      – Kaip jums atrodo, kiek man metų? Pabandykit atspėti…

      – Man nelabai sekasi spėlioti…

      Gonzaga, rimtai ir tarytum prasikaltęs:

      – Trisdešimt dveji!

      Žiuljetė susijuokė:

      – Argi vyrui tai daug?

      – Tikriausiai mačiau daugiau pasaulio nei jūs, ponia… Kai tenka tiek klajoti, imi suprasti, kur yra tiesa…

      – Kažin kur nuėjo kiti? Ei! Galėtų bent atsiliepti.

      – Mes nepasiklysime.

      Kai takas vėl tapo status ir užžėlęs krūmokšniais, Žiuljetė sustojo.

      – Aš nepratusi taip kabarotis… Man skauda kojas… Sustokime valandėlę!

      – Čia nėra kur atsisėsti.

      – Patariu jums, Gonzaga, bėkite iš Johunoluko! Kas jums gali nutikti? Jūs – Amerikos pilietis… Atrodote visai ne kaip armėnas…

      – O kaip aš atrodau? Kaip prancūzas?

      – Na, per daug nefantazuokite…

      Jiems kelią kirto mažas upokšnis, tekąs Ąžuolų tarpeklio dugnu. Liepto nebuvo, net paprasčiausio rąsto. Gonzaga lengvu judesiu perkėlė Žiuljetę per upelį. Matydamas jo siaurus pečius nebūtum patikėjęs, kad jis turi tiek jėgos. Ji pajuto šaltus vyro pirštus ant savo šlaunų. Takas darėsi nuolaidesnis, juodu paspartino žingsnį. Gonzaga prabilo apie svarbiausią dalyką:

      – O kaip Gabrielis Bagratianas? Kodėl jis lieka čia? Argi jam būtų sunku išvažiuoti iš Turkijos?

      – Karo metu? Kurgi jis galėtų išvažiuoti? Mes Turkijos piliečiai. Gabrielis – karo prievolininkas. Iš mūsų atėmė pasus… Kas supras, ką sugalvojo tie laukiniai?

      – Bet jūs tikrai atrodote kaip prancūzė, Žiuljete… Ne, iš tikrųjų jūs atrodote kaip anglė…

      – Prancūzė? Anglė? Ką visa tai reiškia?

      – Reikia tik trupučio drąsos, ir jūs įveiktumėte visas užkardas…

      – Aš žmona ir motina!

      Žiuljetė dabar žengė taip greitai, kad Gonzaga kiek atsiliko. Jai pasirodė, kad išgirdo jį šnibždant: „Ką gi, gyvenimas yra gyvenimas.“ Ji trumpai atsigręžė.

      – Jei taip manote, kodėl pasiliekate Azijoje?

      – Aš? Juk karas visiems pasaulio vyrams yra karas.

      Žiuljetė vėl kiek sulėtino žingsnį.

      – Jums viskas taip paprasta, Gonzaga. Kad mes turėtume jūsų amerikietišką pasą! Galite keliauti savo grupei iš paskos į Damaską ar Beirutą. Kodėl jūs taip įsitvėrėte šio Dievo pamiršto žemės kampelio?

      – Kodėl? – dabar Gonzaga galėjo eiti visai šalia Žiuljetės. – Kodėl? Jeigu ir labai gerai žinočiau, jums, Žiuljete, ko gera, vis tiek nenorėčiau to pasakyti.

      Prie kito posūkio jų laukė Voskanianas. Jis įveikė savo užsispyrimą ir prisijungė prie šios poros, retkarčiais nužvelgdamas Žiuljetę niūriu, įsakmiu žvilgsniu. Iki pat vilos vartų niekas daugiau nepratarė nė žodžio.

      Gabrielis, kažkokių dvasių paragintas, surengė generalinę repeticiją paskutinę valandą. Prie namų vartų jo laukė rauplėtasis Ali Nazifas.

      – Pone, atėjau savo medžidijos, juk davei nedidelį užstatą.

      Gabrielis ištraukė iš piniginės vieno svaro banknotą ir ramiai padavė Ali Nazifui, lyg viskas būtų tvarkoje, lyg žodinio pranešimo būtų galima laukti kantriai ir be nerimo. Senasis zaptijas atsargiai paėmė pinigus.

      – Aš nusikalstu įsakymui. Neišduok manęs, efendi!

      – Tu gavai pinigus. Kalbėk!

      Ali Nazifo žvilgsnis ėmė neramiai bėgioti.

      – Po trijų dienų per kaimus pereis miudiras ir policijos kapitonas.

      Bagratianas pastatė į kampą lazdą, nusikabino nuo peties žiūroną.

      – Taip? Ir ką gi gera jie mums praneš?

      Žandaras pasikasė neskustą smakrą.

СКАЧАТЬ