Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Чтение книги онлайн.

      – Jokiu būdu, Iskuhi! Nemaniau, kad jums nepatiks šis žaidimas. Judvi su Žiuljete nakvosite didžiojoje palapinėje.

      Iskuhi, nepakeldama akių nuo stalo, nežinojo, ką atsakyti:

      – Aš… aš bijau… Kiekvieną naktį džiaugiuosi, kad miegu po stogu.

      Gabrielis stengėsi pažvelgti jai į akis.

      – O aš kaip tik maniau, kad jūs…

      Iskuhi vis dar nedrįso pakelti akių, kietai suspaudė lūpas. Bagratianas dėl tokios, rodos, smulkmenos kažkodėl staiga užsispyrė:

      – Iskuhi, aš reikalauju.

      Jos veidas pradėjo trūkčioti. Tada Žiuljetė davė vyrui ženklą palikti Iskuhi ramybėje, leisdama suprasti, kad vėliau jai pavyks palaužti mergaitės pasipriešinimą. Tačiau tai pasirodė sunkiau, negu ji manė. Iš pradžių bandė įtikinėti moteriškais argumentais. Visi vyrai iš esmės esą vaikai. Moteriai, kuri nori būti savarankiška ir tvarkytis šeimoje savo nuožiūra, geriausia kiek įmanoma vykdyti šiuos vaikiškus norus. Tikras vyras už tai būna labai dėkingas ir nuolankus. Jei nori įgyvendinti savo norus dideliuose gyvenimo dalykuose, galima ramiai nusileisti mažuose. Tokie pamokymai, žinoma, labiau tiko Žiuljetei, ištekėjusiai moteriai. Kas darbo Iskuhi nedideli vyriški Bagratiano kaprizai? Ji sutrikusi žvelgė į šalį:

      – Man tai nėra maži dalykai.

      – Bet juk tai gali būti visai malonu. Vieną kartą patirti kažką nauja…

      – Man jau užtenka to naujo, kurį teko patirti.

      – Tavo brolis, pastorius, neprieštarauja…

      Iskuhi giliai atsiduso:

      – Aš taip elgiuosi ne iš užsispyrimo…

      Bet Žiuljetė, regis, jau su viskuo susitaikė.

      – Jei tu lieki namie, lieku ir aš. Nenoriu būti vienintelė moteris tarp tiek daug vyrų. Verčiau sėdėsiu namie.

      Iskuhi ilgai žiūrėjo į Žiuljetę.

      – Ne, taip negalima! Jei tu nori, eisiu kartu. Tas negeras jausmas jau praėjo. Dėl tavęs aš tikrai tai padarysiu.

      Žiuljetė staiga pasijuto labai pavargusi.

      – Iki rytdienos popietės turime dar daug laiko. Viską dar galima dešimt kartų apgalvoti.

      Ji pakėlė ranką prie kaktos, užsidengė akis. Ją apėmė sunkus svaigulys, atrodė, tarytum dalis Iskuhi prisiminimų pateko ir į jos sielą.

      – Galbūt tu viską jauti tikriau, Iskuhi! Mes gyvename per daug lengvabūdiškai…

      Kitą dieną jie gana anksti išsiruošė į žygį. Dėl moterų pasirinko ne trumpesnį pakilimą per Ąžuolų tarpeklį, o gerokai ilgesnį, bet lengvesnį per Šiaurinę perėją. Kol ją pasiekė, reikėjo pereiti kaimo keliu per Azirą iki Bitiaso vidurio, iš viso apie pusę mylios. Šiandien Musa Dagas atrodė kaip maloni alpinė pieva, nepaisant tarpeklių, stačių uolų ir susipynusių krūmų. Kalnas lankytojams atskleidė savo gražiausią pusę. Iskuhi tylėjimas skendo bendrame triukšme. Bet ir ji, regis, truputį pralinksmėjo.

      Gabrielis Bagratianas pastebėjo, kad jo sūnus, lankydamas mokytojo Šatachiano mokyklą, labai sparčiai praranda europietišką auklėjimą.

      – Jo beveik neįmanoma atpažinti, – kartą pasakė Žiuljetė vyrui. – Turime jį gerai prižiūrėti. Jis jau kalba tokia pat netašyta prancūzų kalba kaip ir jo šaunusis mokytojas.

      Stefanas pažinojo Damladžką ne ką blogiau negu tėvas. Kartais net apsimesdavo esąs visų iškylautojų vadovas. Tačiau jam buvo sunku laikytis maršruto, nes norėjosi išbandyti kiekvieną sunkesnę kliūtį, parodyti savo vikrumą. Kartais jis visus smarkiai aplenkdavo, kartais atsilikdavo taip toli, kad iškylautojai vos girdėdavo jo balsą, atsiliepiantį į jų šauksmus. Atsilikdavo jis ne šiaip sau. Sato, aišku, neleido dalyvauti išvykoje, nors Stefanas to ir prašė. Iki šiol baikščiai, liesai mergaitei nebuvo galima prikišti jokių nusižengimų, bet daugelis bjaurėjosi jos „nešvariomis akimis“. Kadangi namuose Sato buvo vienintelis jo amžiaus vaikas, Stefanas jautė jai savotišką vaikišką solidarumą. Dabar jis irgi buvo tikras, kad ji, įpratusi sekioti iš paskos, eina kartu su jais. Todėl kartkartėmis sustodavo, palaukdavo jos ir paėjėdavo su ja kelis žingsnius. Kalbėtis su Sato buvo labai sunku. Kartais ji atsakydavo visai aiškiai ir sklandžiai, bet paskui ją pagaudavo kažkoks priepuolis ir iš jos burnos imdavo sklisti beprasmiški, šiurpūs garsai.

      Nuostabiai gražią pievą jie priėjo anksčiau, negu Gabrielis tikėjosi. Čia, Avakiano prižiūrimi, buvo šauniai padirbėję Kristaforas, tarnas Misakas ir vienas arklininkas. Palapinės jau stovėjo, gerai pritvirtintos prie žemės. Virš šeicho, o gal senelio Avetiso palapinės net plazdėjo vimpelas su išsiuvinėtu senovišku armėnų herbu, kurio centre matėsi Araratas, Nojaus arka ir dangun kylantis balandis.

      Palapinė iš tiesų buvo gražus būstas, atkeliavęs iš tolimų didybės ir prabangos laikų. Jos ilgis aštuoni žingsniai, plotis – septyni. Karkasą sudarė rankos storumo brangaus medžio kartys, iš vidaus sienos išklotos puikiais kilimais. Palapinė turėjo ir nemažą trūkumą – aštriai kvepėjo kamparu ir senu audiniu. Palapinės buvo laikomos suvyniotos ir užsiūtos dideliuose maišuose. Namų valdytojas Kristaforas kas kiek laiko apibarstydavo jas kalnais kamparo ir milteliais nuo kandžių. Dvi naujoviškos ekspedicinės palapinės, kurias Avetisas jaunesnysis prieš keletą metų buvo atsigabenęs iš Londono į Johunoluką, visiems atrodė daug įdomesnės, nors pasiūtos iš paprastos palapinių medžiagos. Užtat jose galėjai rasti viską, ko tik gali prisigalvoti patyręs medžiotojas ir kompaniją mėgstantis žmogus. Avetisas, kol jo dar nebuvo pakirtusi netikėta liga, su dviem draugais anglais planavo kelionę į kalnyną ir stepes, į kurias, galima sakyti, dar nebuvo įžengusi žmogaus koja. Palapinėse netrūko nieko. Sulankstomos lauko lovos, ant kurių gana patogu ir minkšta gulėti, šilkiniai miegmaišiai, lengvutės sulankstomos kėdės ir stalai. Virimo reikmenys, arbatos indai, dubenys ir lėkštės – viskas iš aliuminio. Guminės vandens kriauklės ir praustuvai, be to, žibalinės ir spiritinės lempos, gerai apsaugotos nuo vėjo.

      Keliautojai ėmė dalytis vietas. Žiuljetė atsisakė nakvoti šeicho palapinėje ir kartu su Iskuhi pasirinko modernią palapinę. Grikorui ir Gonzagai atiteko kita ekspedicinė palapinė. Mokytojas Voskanianas, griežtu žvilgsniu žvilgtelėjęs į Žiuljetę ir daugiau nieko nepaaiškinęs, pasakė, kad jam būsią geriausią praleisti naktį vienam, be žmonių draugijos. Tai sakydamas jis krestelėjo garbanotą galvą tarytum laukdamas, kad visi ims žavėtis jo drąsiu ir išdidžiu sprendimu ir kad draugiškas moters balsas bandys jį atkalbėti. Bet Žiuljetė nepagalvojo nei apie laukinius žvėris, nei apie dezertyrus, kurie galėjo kelti Voskanianui pavojų. Kiti irgi nenorėjo trukdyti jo vienišo pokalbio su savo siela, jis išdidžia veido išraiška nusigręžė į šalį ir likusią vakaro dalį praleido kažką svarstydamas ir negalėdamas atšaukti sprendimo, kurio kiti nelabai suprato. Gabrielis, Stefanas, Avakianas ir Šatachianas įsitaisė miegoti puikioje didžiojoje palapinėje, virš kurios plevėsavo vimpelas.

      Bagratianas mintyse pavadino šį vakarą generaline repeticija. Bet vakaras prabėgo be didesnių įvykių, kurie būtų pateisinę šį pavadinimą, prabėgo kaip šimtai panašių СКАЧАТЬ