Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ vadovas – orus vyras, meistras Tovmasianas, ėmėsi staliaus darbų. Tačiau su Tovmasianu nebuvo galima elgtis kaip su paprastu amatininku, jis sakėsi esąs statybos darbų vadovas, nešiojo sunkią auksinę laikrodžio grandinėlę, prie kurios buvo pritvirtintas medalionas su mirusios žmonos portretu, beje, pieštu mokytojo Voskaniano. Jis nepraleisdavo progos pabrėžti, kad abu jo vaikai, sūnus ir duktė, studijavo Ženevoje. Be to, jis buvo nepaprastai kruopštus ir vargindavo Žiuljetę ilgais pokalbiais ir svarstymais. Tačiau jam per gana trumpą laiką pavyko ne tik suremontuoti senojo namo apirusias vietas, bet ir pasirūpinti kai kuriomis naujovėmis, kad namai tiktų vakariečių poreikiams. Darbininkai dirbo sumaniai ir labai tyliai. Jau pirmosiomis balandžio dienomis Žiuljetė galėjo didžiuodamasi stebėti, kaip nuošaliame Sirijos užkampyje atsiranda namai, kurie, jei ne primityvus apšvietimas ir vandens tiekimo sistema, galėjo lenktyniauti su bet kokia europietiška kaimo vila.

      Tačiau didžiausias jos džiaugsmas buvo vaismedžių ir rožių sodas. Čia prabilo jos protėvių kraujas. Argi ne kiekvienas prancūzas iš prigimties sodininkas, vaisių augintojas? Bet ir armėnai apsigimę sodininkai, juo labiau žmonės, gyvenantys prie Musa Dago. Didžiausias šios srities meistras buvo valdytojas Kristaforas. Žiuljetė net nežinojo, kad pasaulyje gali būti tokių sodų. Kas neragavo armėniškų abrikosų, negali net įsivaizduoti, kokie jie saldūs ir sultingi. Net ir čia, kitoje Tauro kalnyno takoskyros pusėje, jie išsaugojo visą savo tėvynės prie sodų apsupto Vano ežero skonį ir gaivumą. Sode Žiuljetė atrasdavo vis naujų vaisių, daržovių ir gėlių rūšių, apie kurias iki šiol nebuvo girdėjusi. Tačiau daugiausia laiko praleisdavo rožyne su sombreru ant galvos ir didžiosiomis Kristaforo žirklėmis rankose. Tokiai rožių fanatikei kaip ji tai buvo didžiausias džiaugsmas. Didžiulis plotas, krūmelis prie krūmelio, stiebas prie stiebo, bet ne griežtomis eilėmis kaip Europoje, o tirštas spalvų ir kvapų mišinys virš žalios lapijos bangų. Damaskas buvo čia pat, netoli ir Persija. Tūkstančiai šiose šalyse augančių rūšių atsiuntė čionai savo palikuonis, ir kai Žiuljetė siaurais takeliais žingsniuodavo per šią jūrą, ji žvilgsniu ir alsavimu tarytum sveikindavo pačią rožių esybę. Vaistininkas Grikoras pažadėjo, jei ji atnešianti jam daug krepšių ką tik nuskintų tikrosios Moschata damascena žiedų, išspausiąs mažą flakonėlį rožių aliejaus, kurio gamyba susijusi su šimtmečių papročiais. Jis papasakojo jai ir legendą. Vienintelis tikros esencijos lašo kvapas toks stiprus, kad jei užlašinsi jį ant plaukų mirusiajam, jis kvepėsiąs ir Paskutiniojo Teismo dieną ir palankiai nuteiksiąs teismo angelą.

      Kartais Žiuljetė išjodavo pasijodinėti su Stefanu. Avetisas Bagratianas paliko keturis arklius. Vieną iš jų, nedidelį ramų arkliuką gavo dovanų Stefanas. Jodinėdavo jie arba Svedijos lygumos pusėn, arba kita kryptimi – per Azirą, Bitiasą iki bitininkų kaimo. Juos lydėdavo arklininkas, kuriam Žiuljetė buvo pasiūdinusi puošnią, spalvingą uniformą. Jos polinkis į grožį, į dekoratyvų puošnumą pasireikšdavo ne tik savo, bet ir visos aplinkos atžvilgiu. Kai ji su Stefanu ir puošniu palydovu jodavo sėdėdama aukštai ant žirgo per bažnyčios aikštę ir pagrindine Johunoluko gatve, jausdavosi kaip šio pasakų pasaulio karalienė. Kartais prisimindavo motiną ir seseris Paryžiuje. Kaip jos turėtų jai pavydėti tokio gyvenimo! Kur tik pasirodydavo, visi ją sveikindavo su didele pagarba, net ir musulmonų gyvenvietėse, kurias prijodavo per ilgesnes išvykas. Aišku. Gabrielį vėl kamuoja nervų krizė. O ji, Žiuljetė, nepastebi nė mažiausio ženklo, kad kažkas pasaulyje būtų pasikeitę.

      Gabrielis Bagratianas kas rytą išeidavo iš namų. Bet dabar jis nebevaikštinėjo po Musa Dagą, o eidavo į kaimus. Noras susigrąžinti vaikystės paveikslus užleido vietą kitam, vyriškesniam poreikiui: jis norėjo kuo geriau pažinti šių apylinkių žmones, jų gyvenimo būdą, poreikius, kasdienius darbus.

      Kartu jis rašė daug laiškų į Stambulą savo draugams armėnams iš Dašnakcutiuno partijos, o dar daugiau savo buvusiems draugams jaunaturkiams. Įtarė, kad Antiochijos apskrities viršininko cenzūra galėjo apsunkinti šį susirašinėjimą, bet vienas kitas laiškas tikrai pasiekdavo tikslą. Nuo atsakymo priklausė jo ateitis. Jei sostinėje permainų nėra, vadinasi, tai grynai karinė priemonė. Tada jis, nepaisydamas agos Rifaato Bereketo įspėjimo, paliktų šiuos namus ir ryžtųsi leistis į sostinę, kad ir be tokiais atvejais būtino paso. Bet jei atsakymas būtų blogas arba nebūtų jokio atsakymo, vadinasi, senojo turko nuogąstavimai teisingi, spąstai užsitrenktų ir kelias pasitraukti būtų atkirstas. Tada liktų tik viltis, kad toks armėnų draugas kaip vali Dželalas Bėjus stengsis apsaugoti savo vilajetą nuo „incidentų“ ir kad kaimai prie Musa Dago liks šalia gaisro židinių, kurie paprastai įsiplieskia didesniuose miestuose. Tada jo namai Johunoluke, agos žodžiais tariant, būtų ideali priebėga. Dėl jo nepašaukimo į karinę tarnybą, tai Bagratianas, regis, gerai perprato Osmanų imperijos generolų mintis. Armėnų dalinius norima atitraukti iš fronto ir juos nuginkluoti. Kodėl? Turkai bijo, kad tokia stipri dauguma, kaip armėnai, su moderniausiais ginklais rankose galėtų išsireikalauti daugiau teisių, jei Turkija karą pralaimėtų. Jei bijomasi kareivių, tai dar pavojingesni gali būti karininkai, nes jie reikiamu momentu gali imtis vadovauti armėnams.

      Kad ir koks įtikinamas atrodė šis paaiškinimas, Gabrielis nerasdavo nė minutės ramybės. Tačiau jo nerimas dabar nebuvo irzlus ar nervingas, priešingai, jis tapo vaisingas, nukreiptas į tikslą. Jame ėmė reikštis pedantiškumas, kurį anksčiau pajusdavo tik dirbdamas mokslinį darbą. Tai labai pravertė tyrinėjant realias aplinkybes. Jis netgi neklausė savęs, koks visų šių pastangų tikslas ir kam ketina ateiti į pagalbą. Dievas žino, kiek mėnesių jam teks gyventi šiame slėnyje. Norėjo viską žinoti apie šias vietas ir šiuos žmones. Broliškos atsakomybės jausmas…

      Pirmas jo žygis buvo pas Johunoluko seniūną. Didžiausio kaimo bendruomenės namuose buvo tvarkomi ir gretimų kaimų reikalai, susiję pirmiausia su valstybės valdžia. Muchtaro Kebusiano Gabrielis nerado. Bendruomenės raštininkas pasitiko Bagratianą žemai lankstydamasis. Garsiosios Bagratianų giminės atstovo apsilankymas buvo didelė garbė.

      Ar seniūnijoje yra gyventojų sąrašai? Raštininkas plačiu mostu parodė į dulkėtą lentyną prie kambarėlio sienos. Žinoma, tokius sąrašus jie turi. Ne tik atitinkamose bažnyčių knygose sužymėtas kiekvienas žmogus. Juk jie ne kurdai ar beduinai, o tikri krikščionys. Prieš keletą metų tuometiniai muchtarai savo iniciatyva surašė visus gyventojus. Tai buvo 1909 metais, po akcijos prieš jaunaturkius ir po didelių žudynių Adanoje armėnų deputatai atsiuntė nurodymą surašyti septynių kaimų gyventojus. Apytikriai čia gyvena šeši tūkstančiai krikščionių. Bet jei efendi panorėtų, per kelias dienas galima pateikti tikslius skaičius. Gabrielis pareiškė, kad norėtų juos sužinoti. Paskui pasiteiravo, kokie reikalai su šaukiamojo amžiaus jaunuolių karine tarnyba.

      Klausimas pasirodė kiek keblesnis. Bendruomenės raštininkas ėmė šnairuoti, visai panašiai kaip ir jo viršininkas muchtaras. Mobilizacijos įsakymas pašaukė prie ginklo visus karinei tarnybai tinkamus vyrus nuo dvidešimties iki trisdešimties metų, nors pagal įstatymą aukščiausia amžiaus riba esanti dvidešimt septyneri. Įsakymą reikėtų taikyti maždaug dviem šimtams vyrų iš visų armėnų kaimų. Iš jų lygiai šimtas penkiasdešimt susimokėjo bedelį – teisėtą išpirką nuo karinės tarnybos, po penkiasdešimt svarų už vieną asmenį. Efendi tikriausiai žinąs, kad čionykščiai žmonės labai taupūs. Daugumoje šeimų tėvai nuo pat sūnaus gimimo ima taupyti bedeliui, nori išvaduoti jaunimą nuo turkų kareivio dalios. Johunoluko muchtaras, vietos žandaro lydimas, kiekvieno naujo šaukimo atveju surenka mokestį ir asmeniškai pristato jį Antakijos apskrities valdžiai.

      – Bet kaip gali būti, – neatlyžo Bagratianas, – kad tarp šešių tūkstančių gyventojų tėra tik du šimtai karo prievolininkų?

      Atsakymas nebuvo netikėtas. Efendi turįs nepamiršti, kad СКАЧАТЬ