Nekromantijos klaidų riba. Edgars Auziņš

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ akivaizdu.

      – Kur tu bėgsi? Prisiekei burtininkui, kad nepabėgsi.

      Jos švelnus balsas kartu su klampia erdve viską padarė aišku. Priesaika! Tai nebuvo tik žodžiai ir ne paprastas spragtelėjimas prieš nosį! Šis kirminas mane taip pririšo prie jo! Tayishka buvo pilna pykčio iki keiksmažodžių: kodėl ši gyvatė neįspėjo?! Ar tu atsisėdai ir žiūrėjai, kaip aš užsidedu virves? Bet pyktis akimirksniu peraugo į baimę… Už ką aš pasirašiau?! Ir dar viena pykčio banga apėmė bevardę, beprasmę, kvailą Taišką, kuri visiškai nieko nedaro, kad mus abu išgelbėtų!

      Ji staugė pražūčiai – labai tyliai ir tik todėl, kad to reikėjo kenčiančiai nervų sistemai. Tada ji atsigręžė. Elrikas stovėjo ant tako, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, tyliai laukdamas, kol man išauš visi mano bandymai. Jis net nesijuokė! Padėtis, į kurią patekau, buvo tokia juokinga, kad sukėlė jam sumaištį, o ne linksmybę! Velnias…

      * * *

      Aš tarsi išjudinau kojas, grįždama į kelią. Aš visai nesu įpratęs atsidurti tokioje situacijoje, kai neturiu jokios nuomonės. Tayishka visiškai kankino:

      – Gerai, Ol, gerai. Šiek tiek aptarnaukime nekromantą, tada jis padės mums abiem. Kodėl nepadėjus geros paslaugos? Jis nusiųs tave į tavo mėgstamą intensyviosios terapijos skyrių, bet mane paliks čia. O jei nekromantas bus malonus, tai aš liksiu su juo, dirbsiu daugiau nei bet kas kitas atsidėkodamas…

      – O kaip Dmitrijus Aleksandrovičius? – piktai paklausiau. – Tikrai nenorite vėl jo matyti kaip atsisveikinimą?

      Ji pavargusi atsiduso. Ne, pažiūrėkite į ją: ji sugalvojo sau meilužį, o dabar liūdi. O tai, kad šiuo metu ji ir aš esame vežami ten, kur niekas nežino, kur mus veda, yra nesąmonė, neverta jos emocinių išgyvenimų.

      Tolumoje driekėsi miesto sienos. Sostinė, kaip aš pats supratau ir kaip patvirtino Taiška, iš tokio atstumo primena viduramžių Europos miestelį. Nekromagų, vagių princesių ir kitų piktųjų dvasių akademija buvo tolumoje, visai už miško, kurį pravažiavome. Bet mes nevažiavome į miestą – Elrikas sankryžoje pasuko į dešinę. Nenorėjau klausinėti, bet artėjant prie tikslo pradėjau nerimauti.

      Nekromanto namas, tiksliau, jo dvaras, nebuvo panašus į šiurpią viduramžių pilį. Ir būtent to pasąmoningai buvo tikimasi. Nieko tokio. Ganėtinai gražus iš tolo, poros aukštų pastatas, pastatytas žemumoje, buvo didžiulis ir visai negąsdinantis. O prieš jį esantis žydinčių obelų sodas nepadėjo apsunkinti situacijos. Vienintelis dalykas, kuris mane trikdė, buvo aukšta tvora. Kuo arčiau, tuo labiau ji slėpėsi, o be žydinčių obelų ir gana maloniai atrodančių dvarų liko tik be galo aukšta tvora. Kodėl, galima paklausti, aptverti namą tokia apsauga, jei nėra ko slėpti? Ir jei tai nėra būdas užkirsti kelią neatsargiam liokajui ar atsitiktiniam svečiui. Šios mintys negalėjo nesijaudinti, o būsimas susitikimas dar nežadėjo nieko linksmo.

      Prie vartų stovėjo sargybiniai – du vyrai, atpažinę Elricą ir abejingai jam pamojavę ranka. Žinoma, niekšas nemelavo, bent jau apie tai, kad čia dirbo ne visą darbo dieną. Girgždėdami prasivėrė vartai ir mus įleido. Nuleidusi galvą skubėjau pasivyti Elricą ir stengiausi nekreipti dėmesio į žvilgsnius. Tačiau mano išvaizda publikai paliko teisę bent jau nustebti.

      Ir dar vienas netikėtumas: šen bei ten buvo žmonių viduje. Vieni dirbo sode, kiti šlavė takus. Bent jau man tai suteikė vilties, kad žiaurumai čia nevyksta nuolat. Ar neįmanoma išmokyti tiek daug žmonių tyliai stebėti žiaurumus? Arba aš tik guodžiau save ta mintimi. Tayishka, kuri ilgai tylėjo, staiga sušnibždėjo:

      – Bijau, Ol… Nesuprantu, kodėl taip bijau…

      – Taip. Laiku – man jos nebuvo gaila. – Net keista, kad tu išsigandai dabar, o ne po to, kai tau buvo nupjautas trečias mėsos gabalas.

      – Bet nekromantai gali būti malonūs, ar ne? – Ji manęs neguodė, guodė save.

      – Lažinuosi, kad yra. Štai kodėl jie vadinami nekromantais, kurie išvertus iš senovės graikų kalbos reiškia «geranoriškas filantropas».

      – Kas yra malonus?

      – Turėtum užčiaupti Tanjuką. Su jūsų pagalba įveikėme šią netvarką.

      Elrikas sugriebė mane už rankos ir patraukė į priekį. Namuose, kur iš pradžių buvo didžiulė ir jauki svetainė, po to kažkokiame prieškambaryje – jau tamsesnis, kitas prieškambaris, po posūkio, dar vienas, galiausiai įstūmė į prieškambarį. Taip pat didžiulis, bet tai neturi nieko bendra su pirmojo kambario komfortu. Aplink pilkos akmens sienos, akmeninis stalas ir akmeninės kėdės. Ir ne sielos. Kai apsidairiau, už manęs suskambo durys. Staigiai pasisukau ir už manęs stovi besišypsantis Elrikas.

      «Tai malonė, kurios manęs paprašė mano pusbrolis ponas Sciacca».

      – Matau. Puiku, Elrik. Aš laukiau tavęs, Tayishka. Laikas grąžinti skolas.

      Ir vos prieš sekundę nebuvo nė vieno, iš kur dabar skambėjo balsas. Bet aš nepasisukau – sustingau. Mūsų bendra sąmonė su Tayishka iškart sukūrė vaizdą. Dmitrijus Aleksandrovičius, labai panašus į nekromantą nuo vaikystės… Nekromantas, kuris prieš daugiau nei dvidešimt metų užregistravo Taišką kaip skolininką… Ir tas balsas, per daug panašus į Dmitrijaus Aleksandrovičiaus balsą… Aš tiksliai žinojau, kieno veidą, ką pamatyčiau apsisukęs. Ir man nerūpi, kad Elrikas apibūdino kažkokį senuką. Iš kur man žinoti, kaip jie čia išlaiko jaunystę?

      Bet kol jie kalbasi, laikas susivokti.

      – Kiek aš tau skolingas už šią paslaugą, Elrik?

      «Trys šimtai monetų, pone Sciacca, kaip sutarta», – dar plačiau nusišypsojo mano pagrobėjas.

      «Sutarėme, kad prižiūrėsite savo pusbrolį ir būtinai būsite šalia, kai jam reikės pagalbos. Sutarėme, kad nedelsdami pranešite man apie suteiktas paslaugas ir nesvarstysite kitų variantų. Ir mes nesutarėme, kad savo radinį nešite per mišką.

      Galbūt nekromantas mokėjo skaityti mintis arba tiesiog gerai pažinojo Elriką, nes taip tiksliai atspėjo. Bet vaikinas akimirką tik pažvelgė į mano šakos sužalotą veidą ir gūžtelėjo pečiais:

      – Pasvėriau variantus, kad tik nereikėtų pačios merginos. Niekada nežinai! Ir mes taip pat bėgome per mišką prieš mano valią. Paklauskite apie tai savo mergelės, pone.

      «Tayishka negalėjo nuo manęs pabėgti». Visas jos likimas buvo suplanuotas taip, kad ji čia atsidurs. Aš siunčiau tave tik tam, kad suvaldyčiau ir paspartinčiau tai, kas neišvengiama.

      Dmitrijus Aleksandrovičius, jei juos palyginsite, žodžius ištarė ne taip ištemptai. Jis nepridėjo viskozinio aksomo savo balsui – jis tiesiog pasakė žodžius. Nekromantas turėjo savo kalbėjimo būdą, bet balsas buvo toks pat. Jei šie du yra skirtingos asmenybės, kaip Tayishka ir aš, galiu sulaukti labai nemalonių staigmenų.

      – Bet ji bandė! – atkakliai pakartojo Elrikas ir akivaizdžiai susirūpino. – Prisiekiu ant pirmojo antkapio! Ji mane trenkė… ir taip skubėjo… kažkaip ją radau! Ir išgelbėjo mane nuo gaki!

      Ar aš neturėčiau žinoti, kad šį СКАЧАТЬ