Nekromantijos klaidų riba. Edgars Auziņš
Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Nekromantijos klaidų riba - Edgars Auziņš страница 9

Название: Nekromantijos klaidų riba

Автор: Edgars Auziņš

Издательство: Автор

Жанр:

Серия:

isbn:

isbn:

СКАЧАТЬ ryto akys užsimerkė pačios.

      – Tanyukh! – sušukau mintyse, kad bent pokalbiu save pralinksminčiau. Tačiau mano mergina neatsakė. – Tanya, kur tu?

      Ir vėl tyla. Ar tikrai išgaravo? Bet ji turėjo būti su manimi prieš porą valandų. Perskaičiau dar kelis puslapius, pažiūrėjau į lubas, supratau, kad labai greitai pasiduosiu ir vėl skambinau – šį kartą garsiau ir griežčiau:

      – Tanya!

      – Na? – sumurmėjau nusivylusi.

      Patyriau nusivylimo bangą, bet bandžiau mąstyti be atviro susierzinimo:

      – Kur sėklos?

      – Aš čia buvau. Aš miegojau.

      – Miega?!

      Kažkodėl šis faktas mane labai supykdė. Kol aš čia imu repą visiems, miega švarios sielos parazitai?

      «Aš miegojau», – šį kartą jos balsas skambėjo patenkintas. – Nemanau, kad ankstesniame gyvenime tiek miegojau tiek, kiek dabar.

      Mano pasipiktinimas neturėjo ribų:

      – Oho! Ką, pasirodo, aš visai neturėčiau miegoti?

      – Neprisiek, Ol, – susitaikomai sušnibždėjo Taiiška. – Gal užmigsiu už mus abu. O gal jau laikas pailsėti judant… Na, pripažink – visada pabundi laimingas.

      Kas tiesa, tas tiesa. Jau supratau, kad nors ir išsekęs, vos užmigęs ir pabudęs jų siaubingame pasaulyje, jaučiuosi kitaip – tarsi iš tikrųjų būčiau miegojęs aštuonias valandas. Ir vis dėlto dabartinis užduočių paskirstymas man nepasiteisino, todėl nusprendžiau įpilti žibalo į ugnį:

      – O jūs net nepabudote, kai įėjo Dmitrijus Aleksandrovičius?

      – Dmitrijus Aleksandrovičius… – ištraukė Taiška. Vien iš jos tono tapo aišku, kad pataikiau į reikiamą vietą – mano kambario draugei gydytoja labai patiko.

      – Na taip. Jis mane pakvietė į pasimatymą… Taip ir pasakė, padarysim ryte MRT ir eikime į pasimatymą.

      – Pasimatyme? – rėkė ji manyje ir tarsi suplojo rankomis.

      Kaip naivu! Ir net į galvą neateina, kad esame reanimacijoje, o nuo pirmo pasimatymo su bet kuo mane gali atskirti visas auglys… Bet po to jau mėgavausi pašaipomis:

      – Taip. Karietoje sako: paimsiu ir pakelsiu. Ir aš jam pasakiau: ką tu kalbi, Dmitrijau Aleksandrovičiau, aš ne tas tipas, kuris antrą susitikimo dieną sėstų į vežimą…

      – Oi, – nusivylė Tayishka. – Bet tam tikra prasme, žinoma, tu teisus… Nors aišku, kad tai kilnus ir padorus žmogus. Iš gerųjų nekromantų.

      Įdomu, kodėl ji tai pamatė? Su juo visą laiką apsikeitėme keliomis frazėmis. Jis gali būti ne mandagus arba, priešingai, gali būti mandagiausias vyras ir daugiavaikės šeimos tėvas. Tačiau mano naivaus kvailo proto veikimas taip plačiai nepasiteisino. Aš tiesiog susijaudinau:

      «Ir jis taip supyko dėl mano atsisakymo: jo akys spindėjo aistra, prakaitas ant kaktos…

      – Momentinė aistra? – Netikėjau, bet ji apsidžiaugė bet kuriuo atveju.

      – Aistra, aistra… Prieina prie mano lovos ir sako: «Tu būsi mano, brangioji Olga! Su valia ar be!

      – Oho… Ten miega moteris. Ar jis tikrai tai pasakė nepažįstamo žmogaus akivaizdoje?

      – Taip, ji yra komos būsenos. Pagalvokite, kad kitame pasaulyje… Taigi, jis išeina žvelgdamas savo rudomis akimis – aš sušlapau vien pažiūrėjus į jį…

      – Kalbėti apie?

      – Na… Man patiko jo išvaizda. O jis nusimeta paklodę, nuplėšia man drabužius ir sukrauna ant manęs. Iš pradžių dar rėkiau ir priešinausi, bet jis mane nutildė bučiniu. Ir tada aš nustojau priešintis. Ji nusimetė kojas per pečius ir taip aimanavo, kad seselės įbėgo į kambarį, paraudo ir tuoj išbėgo… Bet žinai ką, Tanyuha, mūsų nuostabusis nekromantas ten nebaigė! Ir jis tai užbaigė už mane…

      – Liaukis! – staiga supyko Tajiška. – Užteks!

      – Ko užtenka? Man neįdomu pasakoti?

      – Ar įmanomas toks nepadorumas?.. Tarsi… Kol aš miegojau, tu buvai čia… aimanavo?

      – Aš vis dar dejuoju! Jis pažadėjo grįžti magnetinio rezonanso tomografijai – dar kartą padarysime, sako, tik apversk mane…

      – Užteks!

      Ji buvo tokia pikta, kad net negirdėjo, kaip aš juokiuosi. O aš jau juokiausi garsiai, nors bandžiau ranka užsidengti burną, kad seselės tikrai neišgirstų ir neiškviestų psichiatro. Dėl tam tikrų priežasčių Taishka visiškai prarado savo ribas:

      – Tai… kaip? Visiškai negarbinga… o tu… kaip kokia kurtizanė?

      – Kurtizanė? – nustojau juoktis. «Jie tikrai tave išvarė čia, kol tu miegojai!

      – Lengvagalvė kurtizanė!

      – Tu, Tanjukh, rinkis žodžius…

      – Kaip kitaip žiūrėti į tokius dalykus?

      – Tu tiesiog piktas, kad jie tavęs nepažadino.

      – Miško baltosios dvasios! Tada būčiau visiškai sudegęs iš gėdos! O jei kūdikį nešiosime su jumis? Aš apie tai negalvoju, lengvai… Olya?

      Galėjau sustoti ir pripažinti, kad meluoju. Bet tai viršijo mano humoro jausmą:

      – Nenešiosime, Tanyukha, iškvėpk. Mes… apsisaugojome gumos magija.

      – Kaip?

      – Gumos magija. Jie traukia jį ant varpos. O varpa, jei nežinai, tai penis, na… vyro lytinis organas, kuris auga tarp vaikino kojų.

      – O, – pertraukė ji vos supratusi ir tuoj pat nutilo.

      Galbūt ji ten apalpo. Tačiau linksmybės truko neilgai: po kokių dešimties minučių vėl norėjosi miego. Aušra jau buvo už lango. Dar pusvalandis ir prasidės nauji tyrimai bei diagnostika. Bet nemanau, kad ištversiu pusvalandį…

      – Tan… Tan, tu vėl miegi? Pasikalbėk su manimi arba aš užmigsiu.

      – Nemiegok. Stengiuosi tave suprasti ir priimti be sprendimo.

      – Taip, aš juokauju. Dabar galite teisti.

      – Ko tu juokauji? Dėl piktų santykių su gražia nekromanta?

      – Na taip.

      Ji lengviau atsiduso ir net pradėjo kikenti. Bet dabar net tai nepadėjo. Ir tada ji pasakė:

      – Klausyk, СКАЧАТЬ