Dabar gydytoja net juokėsi sutrikusi. Kad ir kaip būtų, atmosferą išsklaidyti man tikrai pavyko. Ir Tayishka iškart nudžiugino:
– Koks jis, oi, koks jis! – Pajutau, kad ji dreba. – Paklausk, ar jis turi nuotaką, ar legalią žmoną!
– Aš apie tai neklausysiu! – nusijuokiau viduje. – Ir nesielk kaip paskutinė kurtizanė!
Ji buvo sutrikusi ir sumurmėjo kažką nesuprantamo. Tačiau turime pripažinti jos skonį: Dmitrijus Aleksandrovičius iš tikrųjų sukrėtė ir mane. O kitas jo klausimas dar labiau pakėlė nuotaiką:
– Ar tai Kostja tavo draugas?
– Kodėl domitės, pone reanimatologe? – Nebegalėjau sulaikyti ironijos.
«Nebūtų skaudu žinoti», – pasidavė flirtui. «Kuo daugiau priežasčių žmogus turi gyventi, tuo didesnės jo galimybės».
– Tik todėl? Ech! Ir aš labai laukiau, kada užsiregistruosiu kaip mėgstamiausia, kad gaučiau privilegijas!
– Ar norėtum kavos? – iš karto suprato.
– Neturiu jėgų daryti tai, ko noriu!
– Tai uždrausta. Esu čia tam, kad tave išgydyčiau, o ne nužudyčiau.
– Ar reanimatologai tokie pikti?
– Priminsiu tau atnešti pusryčius… jau vakarienę. Ar nori į tualetą?
Pokalbis pasisuko neromantiška linkme. Aš susiraukau:
– Galiu eiti pats!
Jis ilgai mąstė, tada linktelėjo:
– Gerai. Bet tik su slaugytoja. Pabandykite dabar atsistoti.
Aš ne tik pabandžiau, bet ir sušokau jam ne itin erotišką lambadą. Dmitrijus Aleksandrovičius buvo priverstas pripažinti, kad aš gana pajėgus patekti į tualetą, nors ir prižiūrimas slaugytojos. Iš kambario jis išėjo visiškai kitokios nuotaikos nei neseniai.
Kol aš su malonumu valgiau troškintus kopūstus ir bulvių košę iš plastikinio indo, Tayishka aimanavo:
– Linkiu tau ir man likti čia! Tie, kurie ten yra, yra tikra nelaimė, bet tie, kurie čia, yra tokie nekromantai! Beje, Olya, paprašyk jo pagalbos! Gal jis žino, kaip sutalpinti tave ir mane? Nors ne, neklausk! Ir tada staiga jis mane ten atsiųs ir aš ten pasiklysiu be tavęs…
Kramčiau kopūstą ir neatsakiau. Naivus vis dar nesuvokė, kad vietiniai nekromantai niekada nepatikės mūsų istorija. Ir jei aš reikalauju, jie nukreips mane į visiškai skirtingus nekromantus – ir jie gali būti ne tokie draugiški. Paskutinis dalykas, kurio norėčiau, kad Dmitrijus Aleksandrovičius manytų, kad esu išprotėjęs.
* * *
Paaiškėjo, kad intensyvi terapija – ne pati geriausia vieta bendrauti. Pacientai, net ir tie, kurie yra sąmoningi, yra susitelkę į savo problemas. Čia galite tiesiogine prasme suskaičiuoti vaikštynes ant pirštų… jei turite tik vieną pirštą. Medicinos personalas taip pat visada užimtas. Slaugytojos dar noriai atrėžia kelias frazes, bet nespėja sėdėti šalia manęs ilgiau nei penkias minutes, o gydytojai čia kaip robotai. Atrodo, tik komandos «į operacinę», «pasitikrinkite kraujospūdį», «registruokis į kardiologiją» arba «kodėl vis dar nėra laboratorijos? Ar turiu pačiam bėgti į laboratoriją ir maldauti juos ant kelių, kad šiek tiek paskubėtų?!”… Ir vos tik nutyla, jie pasitraukia į savo slaptą kambarį ir, esu tikras, akimirksniu parvirsta. užmigti Kaip kitaip jie apmokestinami?
Dmitrijus Aleksandrovičius iš tikrųjų grįžo namo… neužteko pykčio prieš jį. Šiandieninė reanimatologė, moteris, tokia pat griežta kaip ir kiti gydytojai, uždavė man lygiai tokius pačius klausimus, o paskui tik linktelėjo galva, taip pat tikėdamasi nuodugnesnės diagnozės. Man pasidarė nuobodu. Kažkaip telefonu įkalbinau Kostją, kad rytoj man atneštų nešiojamąjį kompiuterį ir porą knygų. Jis mane kankino taip ilgai, kad visoje savo šlovėje prisiminiau, kodėl su juo išsiskyriau. Jis greitai pamiršo palengvėjimą, kurį jautė greitosios pagalbos automobilyje, kai paaiškėjo, kad aš gyvas! Tačiau nieko negalima padaryti – per nekromantines peripetijas Kostja pasirodė esąs vienintelis mano ryšys su išoriniu pasauliu. Jis turės mane pasitikti pusiaukelėje. Ir man teks pakęsti jo nuobodulį.
Dėl to pagaliau pasidaviau norui pamiegoti vakare. Mes su Tayishka tai aptarėme tarpusavyje. Atrodė, kad nekromantas šiandien suteikė man laisvę pailsėti, o tai reiškė, kad galime turėti paskutinę galimybę pažvelgti į niūrų dvarą.
Kaip neįprasta pabusti vienam ir nešaukti entuziastingų šūksnių dėl dar vieno prisikėlimo! Atsimerkiau: kambarys buvo tuščias, o aplink tamsa. Mano įtarimai, kad laikas mūsų pasauliuose visiškai sutapo, pasitvirtino. Pasak Maskvos, čia turėtų būti apie dvylika, tačiau vargu ar kas nors iš čiabuvių tai įtaria. Su Taishka pagalba man pavyko susidoroti su aliejine lempa – ji kvepėjo nemalonu ir nedavė daug šviesos, bet bandžiau prisitaikyti. Pirmiausia apsidairiau po kambarį: nieko naujo. Tada ji tyliai atidarė duris ir pasinėrė į koridorių.
Mirtina tyla. Kiekvienas žingsnis šiame vakuume girdimas ne kaip nereikšmingas ošimas, o kaip vienintelis garsas. Aš pašiurpau. Gal reanimacijoje nebuvo taip nuobodu… Bet man reikėjo informacijos ir miego. Ir nesvarbu, kad iš pilno miego gaunu tik patį panirimo procesą. Nepakeičiama Taiška sugeba mus abu atpalaiduoti.
Lėtai pajudėjau apšviestu koridoriumi, žiūrėdama į lempą. Kas žino, kas manęs laukia už kito kampo? Ir čia buvo daug posūkių. O begaliniame labirinte pakeliui nesutikau nė vienos sielos, dėl ko supykau. Gal jaučiausi blogai! Arba tau reikėjo skubiai nusiprausti, o šiame didžiuliame karste buvo visiška dezertyracija. Bet man net į galvą neatėjo mintis kam nors paskambinti. Ji rėkė tik iš džiaugsmo, kai už kito kampo pasirodė pažįstama jauki svetainė. Dar daugiau, ir jūs turite tikėti labirinto magija, kurią mėgsta rodyti filmai apie psichines ligas.
Laukinės durys nebuvo užrakintos. Kai išėjau, jis sucypė, bet dabar nejaučiau jokios baimės. Galų gale nebuvo paskelbta taisyklė, kurią galėčiau pažeisti. Lauke tamsu ir šiek tiek vėsu. Ji pakėlė lempą aukščiau ir apsidairė: priekyje – obelų sodas, už jo – aukšta tvora. Ir nematyti nė vieno žmogaus… tiksliau, jokios prisikėlusios darbo lėlės. Dar žengiau kelis žingsnius ir sustojau – neįsivaizdavau, kur einu toliau.
– Tu nepabėgsi.
Aš krūptelėjau, bet laikiausi ir neatsigręžiau.
– Žinau, pone Sciacca. Elrikas prisiekė mane.
Buvo trumpa pauzė, po kurios balsas kiek priartėjo:
– Jis talentingas magas. Bet esmė ne priesaikoje – aplink visą perimetrą yra nepramušama apsauga. Niekas negali čia nei įeiti, nei išeiti, nebent aš to noriu.
– Nenuostabu. O sargybiniai prie vartų dieną veikiau kaip svita, ar ne?
– Tai tiesa. kodėl tu nežiūri į mane
Klausimas nebuvo toks paprastas. СКАЧАТЬ