Nekromantijos klaidų riba. Edgars Auziņš
Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Nekromantijos klaidų riba - Edgars Auziņš страница 8

Название: Nekromantijos klaidų riba

Автор: Edgars Auziņš

Издательство: Автор

Жанр:

Серия:

isbn:

isbn:

СКАЧАТЬ pabaisa! Ir tikrai nesišypsok…

      Kai padaras pradėjo lėtai judėti į priekį, aš negalėjau to pakęsti. Patraukiau į šoną, net negalvodama, kad nepabėgsiu. Galbūt, atvirkščiai, aš jam tik sukelsiu jaudulį. Bet aš negalėjau nusiraminti. Už nugaros išgirdau šaltą riaumojimą. Pastebėjusi priekyje ugnį, ji nuskubėjo link jo. Ji peršoko per mėlyną šviesą, sustojo ir apsižvalgė, ar nėra žmonių. Pamačiusi Elriką, ji lengviau atsiduso. Jis neatrodė išsigandęs ar iškvėpęs. Jis netgi sunėrė rankas ant krūtinės, kad sustiprintų pasitikėjimą savimi. Ji apsidairė – pamačiusi ryškią juostelę, jai buvo lemta svirduliuoti. pauosčiau. Tada ji šliaužė kartu. Elrikas pakėlė ranką ir perkėlė ją per orą – tarsi pieštų pirštais – ir nusidriekė mėlynos ugnies ruožas. Jis priėjo prie manęs ir užbaigė ratą. Sprendžiant iš to, kad gaka nustojo šypsotis ir dabar nervingai šokinėja, šios kliūties jai nepavyko įveikti.

      – Kaip tu mane radai? – Man trūko kvapo.

      – Studijuoju magu, baigiu klasę. Laikykite, kad šiuo atžvilgiu jums labai pasisekė.

      Vieno žvilgsnio į padarą pakako, kad dingtų noras būti sarkastišku. Ir aš nebijojau mirties – atvirkščiai, net tikėjausi, kad ji mane išmuš iš bėdos. Tačiau kai mirtis – ir net su žmogiška šypsena – labai arti, tada apie mirties naudą galvoti neįmanoma. Ir aš nelabai noriu būti… praryta. Tai visiškai neteisinga mirtis.

      – Ar gali jį nužudyti, Elrik?

      Jis taip pat atsigręžė į padarą ir gūžtelėjo pečiais.

      – Tikrai galiu tave įskaudinti. Ji labai bijo šio gaisro. Bet kol jis rėks, kiti bėgs.

      – Ką tada turėtume daryti?

      – Nieko. Ramiai miegam iki ryto. Ji arba visiškai išnyks, arba taps silpnesnė dienos šviesoje – tada aš lengvai su ja susitvarkysiu. Ir tada einame pas nekromantą.

      – Ne!

      – A-ah… Na tada aš išeisiu ryte ir paliksiu tave čia. Ar galite susidoroti su silpnu kabliu?

      Buvau kupina pykčio:

      – Atrišk man rankas!

      – Taigi, ar manai, kad tai padės? – vėl nusijuokė. Koks jis – kad ir kas benutiktų, vis juokiasi?

      Šį kartą nerūpestingai pažvelgiau į atidengusius padaro dantis:

      – Atrišk rankas, nes skauda. Ir gali atsirasti kraujo stagnacija. Nuvežti mane pas savo nekromantą amputuotomis rankomis?

      Jis netikėdamas suraukė antakius:

      – Vadinasi, sutinkate?

      – Vadinasi, nepalikai man kito pasirinkimo.

      Elrikas patenkintas linktelėjo galva, ištraukė iš bagažinės mažą ašmenį ir nukirpo virves. Trindamas sustingusius delnus atsisėdau ant žemės:

      – Na ir kas dabar?

      – Dabar miegok, nepažįstamasis. Miegoti. Kablys į ratą nepateks, o ugnis neleis jam sušalti.

      Jis iškart atsigulė ant žemės, pasikišo ranką po galva ir po kelių minučių pradėjo knarkti. Stengiausi nekreipti dėmesio į staugiančią būtybę vos už dviejų žingsnių ir taip pat atsiguliau. Šalta ir nejauku, bet vargu ar čia mirtinai sušalsi. Ji užsimerkė. Atrodė, kad Taishka ką tik pasirodė – ji vis dar tyliai sėdėjo:

      – Ačiū, Ol! Na, tai mus abu išgelbėjo… Nekromantas padės! Ir jei jis pasirodys esąs piktas, tada mes mirsime ramia sąžine.

      – Tu išprotėjai? Aš pasakiau šiam niekšui daug nesąmonių. Jis mus išves iš čia, tada vėl pabėgsime.

      – Tu esi išprotėjęs!

      – Užsičiaupk! Žinai, Tanjukh, tu per daug kalbi apie tai, kas esi!

      «Aš tiesiog noriu gyventi…» mano kambario draugė atsiduso ir vėl sušnibždėjo.

      Atsakydama tik sukandu dantis. Taip turi būti… ne! Ar jie negalėtų manęs perkelti pas kokį siaubingą karį? Vis tiek būčiau vienišas, bet bent jau nebūtų taip nepatogu jį vadinti partneriu.

      * * *

      Kai tik užmigau, atsimerkiau. Aplink tylus pypsėjimas, duslūs balsai iš koridoriaus. Pats gražiausias, mieliausias mano sielos atgimimas! Bet šį kartą nenorėjau cypioti iš džiaugsmo. Tačiau ji negalėjo atsispirti ir mostelėjo į vidų apsižiūrėjusiai slaugei. Ji iškart dingo ir po minutės grįžo su Dmitrijumi Aleksandrovičiumi. Kaip ir pirmą kartą, jis pirmiausia pažvelgė į visus pypsinčius monitorius, o paskui į mano veidą. Jis kalbėjo dar rimčiau nei anksčiau:

      – Blogos žinios, Olga. Vėl koma, o balai nepasikeitė. Daugiau nei tris valandas. Ir aš vis dar nežinau priežasties. Panašu, kad tau teks kurį laiką pabūti mano kompanijoje.

      Nusišypsojau jam – plačiai ir nuoširdžiai. Jis tikriausiai nustebo ir atsisėdo ant šalia esančios kėdės. Jis šiek tiek nusilenkė:

      «Olga, tau reikia kažką suprasti», – staiga prie tavęs priėjo reanimatologė. «Ryte pasitarsime ir tikrai rasime priežastį». Bet aš jau aptariau tavo atvejį su keliais kolegomis – ir visiškai niekas nesupranta, kas tau darosi.

      – O kas čia blogo, Dmitrijau Aleksandrovičiau?

      Jis atsiduso.

      – Žinote, yra toks dalykas – medicininė intuicija. Ji man šaukia, kad tau viskas gerai. Žiūriu į tave ir negaliu savęs įtikinti, kad tu serga. Tokių žydinčių veidų šiame kambaryje dar nemačiau», – liūdnai nusišypsojo jis. – Ir dar yra sąvoka – medicininė klaida. Galbūt niekada nieko nerasime, bet turi būti priežastis…

      Man pavyko susidaryti kitokią nuomonę apie viską, kas vyksta:

      – Dmitrijus Aleksandrovičius! Aš tau kai ką pasakysiu, tik nesijuok! Tiesiog užmiegu – ir tą akimirką pabundu kažkur kitur. O kai ten užmiegu, čia ir pabundu. Ir mano galvoje yra šis mažas kūdikis, kuris be galo šnekučiuojasi.

      – Nesuprantu, kur tu pabundi?

      «Kitoje vietoje… Su… kabliukais…» garsiai nuskambėjo net juokingiau, nei maniau.

      Gydytojas skubiai atsistojo ir vėl pažvelgė į pypsintį aparatą:

      – Ryte pakartosime kompiuterinę tomografiją. Pirmajame vaizde auglys galėjo būti praleistas. Tik neišsigąskite, jei stadija ankstyva, vadinasi, ji visai pagydoma.

      – Smegenų auglys? – Neketinau panikuoti, tik patikslinau.

      – Regos ir klausos haliucinacijos kartu su nepaaiškinamomis komomis… Net nebežinau, ką galvoti. Bet dar kartą patikrinkime.

      Kokia tikimybė, kad jis teisus? Man nieko neatsitiko – ar visa tai tik projekcija, kad mano smegenis suėdė vėžys? Jei turėčiau rinktis, verčiau būčiau kitame pasaulyje СКАЧАТЬ