Per daug paslapčių. Olivia Gates

Чтение книги онлайн.

      – Aš tik sekundėlę pasijutau apsvaigusi.

      – Tu nualpai. – Šis atkaklus tvirtinimas buvo švelnus it voratinklis. – Praradai sąmonę. Turėjau peršokti stalą, kad pagaučiau tave, kol nespėjai veidu trenktis į kampą.

      Gvenė nudelbė akis tos vietos link, kur dar neseniai stovėjo – prie didelio kvadratinio stiklinio stalo. Dokumentai buvo išmėtyti ant grindų.

      Nors niekada gyvenime nebuvo nualpusi, šįsyk neabejotinai taip ir įvyko. Ji prarado sąmonę. Ir Farydas ją išgelbėjo.

      Kartėlis bei įtampa virto didžiuliu gėdos jausmu dėl savo elgesio. Gvenė tetroško paskęsti Farydo galybėje ir išsiverkti.

      Negalėjo. Buvo daugybė priežasčių. Ji privalėjo išlaikyti atstumą bet kokia kaina.

      Farydas nuėjo į poilsio vietą prie lango, tarytum bijodamas, kad Gvenė nualps darsyk, jei jis nesiliaus jos erzinti. Šeichas išties troško pasirūpinti savo viešnia.

      Farydo glėbyje ji sustingo.

      – Dabar man viskas gerai… prašau.

      Jis stabtelėjo. Dvejonių kupinomis akimis Gvenė pažvelgė į vyrą, jo akyse pamatė kažin ką… audringo. Farydas ėmė svarstyti, kodėl turėtų patenkinti Gvenės maldavimus.

      Jis pamažu atpalaidavo rankas, leisdamas Gvenei lėtai, palytint kiekvieną nervų galūnėlę, slysti jo kūnu. Vos tik pėda palietė žemę, ji svyruodama atsitraukė nuo savo gelbėtojo; kojos nuo kūno svorio ėmė tirtėti, tarytum būtų priklausomos nuo Farydo. Jis skubiai ištiesė ranką, kad prilaikytų ją. Gvenė papurtė galvą. Jis patraukė ranką ir pasiūlė viešniai atsisėsti. Farydo rūpestingumas pavertė akimirką stebuklinga.

      Gvenė mažne parkrito ant kušetės ir nepatikliu žvilgsniu pervėrė šeichą…

      – Ačiū.

      Farydas priėjo; atrodė gerokai aukštesnis už Gvenę.

      – Nėra už ką dėkoti.

      – Už tai, jog manęs nenugabeno į ligoninės priimamąjį su lūžiais ar blogiau.

      Farydas suraukė antakius lyg jam skaudėtų, du rusenantys angliukai, regis, dar labiau pajuodo.

      – Pasakyk, kodėl nualpai.

      Gvenė pasijuto įžeista.

      – Jei žinočiau, greičiausiai nebūčiau nualpusi.

      Farydas dirstelėjo į Gvenę, akivaizdžiai nepatenkintas atsakymu.

      – Neatrodai sunerimusi ar bent nustebusi, jog praradai sąmonę. Taigi priežastį žinai labai gerai. Sakyk.

      – Galbūt iš susijaudinimo.

      Šeichas perkreipė dailias lūpas.

      – Panele Maknyl, galbūt ir esi žymi vaistų išradėja, tačiau gydytojas čia esu aš ir, beje, pakankamai kvalifikuotas, kad išreikščiau nuomonę dėl simptomų. Susijaudinimas padeda būti budresniam, o ne nualpti.

      Gvenė privalėjo patenkinti jo, kaip mediko, troškimą diagnozuoti negalavimą tam, kad galėtų išpyškinti tai, dėl ko atėjo.

      – Gal… dėl ilgo laukimo.

      Farydas vėl papurtė galvą.

      – Nors aštuonios laukimo valandos yra daug, tačiau negalėjo išsekinti taip, kad nualptum. Jei nebūtų rimtos priežasties.

      – Esu čia nuo ketvirtos ryto… – Iš nuostabos Farydas kilstelėjo antakius. – Nuo vakar dienos.

      Šeichas ėmė dar labiau nepasitikėti moterimi, piktas žvilgsnis vis labiau niuro.

      – Sėdėjai čia trisdešimt šešias valandas?

      Farydas pasilenkė prie Gvenės, regis, tokio ūgio žmogui tai turėtų būti neįmanoma. Paskui ilgomis stipriomis rankomis – įgudusio chirurgo instrumentais – apsivijo moters liemenį, atimdamas jai kvapą. Jaunosios mokslininkės širdis daužėsi lyg pašėlusi, o kraujas gyslose virte užvirė.

      Farydas įdėmiai pažvelgė į ją.

      – Ar per tą laiką bent jau numigai ar užvalgei? – Ji neprisiminė. Gvenė ėmė kraipyti galvą, tačiau šeichas nekreipė dėmesio į išsisukinėjimus. – Akivaizdu, kad ne. Normaliai nemiegojai ir nevalgei gana ilgą laiką. Tavo širdis plaka taip, lyg būtum nuskuodusi visą mylią. – Farydas norėjo žinoti priežastį, kuri iš tiesų buvo susijusi su jo buvimu šalia. – Tavo kraujyje tikriausiai trūksta cukraus, o silpnas pulsas liudija, kad spaudimas per mažas išlikti sąmoningai. Man nė nereikėtų visų šių simptomų, kad diagnozuočiau tavo būklę – išsekimas.

      Pamačiusi savo išvargusio veido atspindį ji suprato, kad gana gerai pavyko suvaidinti, jog nėra gyva numirėlė. Bet sumojusi, jog teks sutikti su Farydo nuomone, jautėsi pažeminta.

      Kvailystės. Koks skirtumas, kad, šeicho nuomone, Gvenė atrodo pasibaisėtinai? Iš tiesų buvo svarbu tai, kad ji ištaisė savo klaidą ir prisiminė velniškai svarbų tikslą.

      – Buvau pernelyg susirūpinusi, kad miegočiau ar valgyčiau, tačiau niekis. Svarbu tai, ko tau prišnekėjau. Atsiprašau už… tą jausmų protrūkį.

      Jo akyse kažkas tvykstelėjo; Gvenės ranka, kurią Farydas vis dar laikė delne, regis, ėmė liepsnoti.

      – Nereikia. Net jei padariau kažką, dėl ko nusipelniau šios… pagiežos. Man labai smalsu, švelniai tariant, suprasti, kas atsitiko. Manai, kad tyčia palikau tave šitiek ilgai laukti? Galvoji, jog man patinka versti žmones maldauti mano laiko, atkreipti į juos dėmesį tik tada, kai praranda sąmonę ir prieš išeinant skirti kelias niekingas minutes?

      – Ne… aš… aš noriu pasakyti… ne… tavo reputacija yra visiškai kitokia.

      – Tačiau tavo asmeninė patirtis byloja, jog tai tėra išgalvotas reklaminis triukas.

      Gvenės gerklę vėl sugniaužė skausmas.

      – Tiesiog tu… pasisakei, jog būsi pasiekiamas, tačiau man buvo pasakyta priešingai, nebeišmaniau, kuo gi tikėti.

      Ji pajuto, kaip Farydas įsitempė, ugningose jo akyse buvo matyti kažin kas… niūraus. Bandymai atsiprašyti bei pasiaiškinti jį skaudino kur kas labiau nei įžeidinėjimai.

      Bet net jei nusipelnė, kad šeichas paliktų ją it musę kandusią, Gvenė negalėjo to leisti. Farydas privalėjo išklausyti.

      – Prašau, užmiršk viską, ką sakiau, ir leisk man pradėti iš naujo. Skirk darsyk dešimt minučių. Jei po visko nuspręsi, kad nenori toliau klausytis, galėsiu išeiti.

      Farydas buvo pritrenktas.

      Jis atleido. Kai Gvenė jį plūdo, jis skendo prisiminimuose apie pirmąjį jų susitikimą, džiūgavo matydamas moterį, СКАЧАТЬ