Per daug paslapčių. Olivia Gates

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ išblaškė prisiminimus ir beviltiškumo jausmą.

      Farydas atsistojo.

      – Daugiau nesiruošiu priimti jokios moters, Emadai. Tu buvai teisus. Dabar manęs neperkalbinėk.

      – Užtikrinu, nesistengiu. Atsikračiau galybės moterų, atėjusių su jumis pasikalbėti.

      Farydas mirktelėjo.

      – Buvo dar?

      – Tuzinai. Šnektelėjau trumpai, bet nė neužsiminiau jums.

      Farydas papurtė galvą.

      – Kas naujo? Tik nesakyk, kad avantiūra, kuriai ryžausi apimtas sielvarto ir kuri nežadėjo jokių rezultatų, pagaliau davė vaisių?

      Emado lūpos įsitempė, kai Farydas išrėžė štai šiuos kadaise Emado pasakytus žodžius.

      – Somow‘wak turi nepriekaištingą atmintį.

      – Aih, prakeikimas. – Staiga jis ėmė kažką įtarti. – Nori, kad vėl pradėčiau šį… farsą?

      – Tenoriu, kad pamatytumėte šią vienintelę moterį.

      Farydas susiraukė pažvelgęs į Emadą. Elkatebas net į liūtą nežvelgtų su tokiu apdairumu.

      Jameel. Puiku. Farydas buvo beprarandąs viltį. Pasibjaurėjo supratęs, jog ima stokoti ištvermės.

      – Kodėl? Kuo ji tokia ypatinga?

      Emadas atsiduso akivaizdžiai nesuprasdamas, kodėl turi pagrįsti savo įsitikimą.

      – Ji bandė susisiekti neįprastu būdu. Nepasinaudojo kontaktiniu numeriu, nurodytu skelbime, ir nuo pat tos dienos, kai atvykome, bandė susisiekti su jumis per ligoninę. Šiandien, kai jai buvo pranešta, jog išvykstame, pratrūko raudoti…

      Farydas nušveitė segtuvą, kurį laikė rankose.

      – Vadinasi, ji dar gudresnė už kitas: suprato, jog kitų apsimetėlių taktika neatnešė vaisių, tad pabandė apeiti tavo įžvalgią akį bei apgaule pasiekti mane. Ir kai taip nepavyko, iškėlė sceną. Štai kodėl nori, kad ją pamatyčiau? Kad sumažinčiau padarytą žalą? Nebedidinčiau skandalo, į kurį įtraukiau ir save, ir savo šeimą?

      Tamsios Emado akys buvo nebylios.

      – Nenoriu iš naujo užvirti šios košės, kai jau sugebėjau viską pažaboti. Bet ne tame esmė. Šiandien priimamajame pasikeitė pamainos darbuotojai. Jie tebuvo girdėję gandus apie moterį, pastarąsias keturias savaites lūkuriuojančią aplink. Kai jie nepajėgė su ja susitvarkyti, atsiuntė pas mane ir aš… mačiau ją, išklausiau dalį to, ką lemeno. Ši… atrodo, yra kitokia. Regis, išties sutrikusi.

      Farydas prunkštelėjo.

      – Ir dar talentingesnė aktorė, taip?

      – O gal toji, kurios ieškote.

      Al Zafero širdyje pabudo viltis, tačiau ji kaipmat virto nusivylimu.

      – Netikiu.

      Emadas pažvelgė šeichui tiesiai į akis.

      – Toji, kurios ieškote, egzistuoja.

      – Tik ji nenori būti surasta, – burbtelėjo Farydas. – Ji turėtų žinoti, kad išnaršiau pasaulį skersai išilgai, kad ją rasčiau, tačiau vis tiek neatsišaukė. Kodėl gi dabar nuspręstų pasirodyti, kai niekas nepasikeitė?

      – Galbūt mes ne viską žinome.

      Farydas užsimerkė. Šalta Emado logika varė jį iš proto. Farydo būsena buvo kur kas blogesnė, nei jam pačiam atrodė, jei jau nuo bet kokio Emado žodžio ar veiksmo buvo per plauką nuo sužvėrėjimo. Atrodė, kad bandymas nuo visko atsiriboti atsiėjo nerviniu išsekimu.

      Žemas ir bejausmis Emado balsas žeidė Farydą it skausmingos adatėlės.

      – Tikrai žinome, kad Lynė yra šioje šalyje.

      O kas, jei ši moteris ir yra Lynė?

      Farydas vėl pajautęs rusenančią viltį užsimerkė. Tačiau per vėlu. Vyro abejingumas jau buvo pražudęs visus lūkesčius.

      Ši moteris tikriausiai nebuvo Hešamo mylimoji, tačiau ką reiškia iškęsti dar vieną prisistatymą? Verčiau jau užbaigti visa tai.

      Kai Farydas atsimerkė, Emadas žiojosi sakyti dar vieną argumentą. Šeichas pakėlė ranką sustabdydamas pašnekovą.

      – Pakviesk ją. Duodu dešimt minučių ir nė sekundės daugiau. Pasakyk jai tai. Tada nešdinsiuosi ir kaip gyvas negrįšiu į šią šalį.

      Emadas atžariai linktelėjo ir atsistojo.

      Farydas stebėjo modernia ligoninės erdve nužingsniuojantį savo kompanioną, tada klestelėjo į prabangią, oda aptrauktą besisukančią kėdę. Atrodė, lyg būtų atsisėdęs ant erškėčių krūmo.

      Jei bus drebiami dar baisesni melai ar krūptelėti verčiančios istorijos apie Hešamą, jis neatsako už savo veiksmus.

      Farydas piktai žvelgė į duris. Apsvarstė visus scenarijus. Nuo virkavimų, kvailų šypsenų iki gundymo. Numanė, kokia bus ir ateinančioji. Isterikė. Gal net apsėsta didybės manijos.

      Kai durys atsidarė, šeichas stengėsi nusiteikti dar vienam nemaloniam susitikimui. Įėjo moteris, lydima Emado.

      Tačiau Farydas jo nepastebėjo ir nė nesumojo, kada šis išėjo.

      Viskas, ką šeichas matė – nepakartojamą, prie jo artėjantį angelą; galiausiai juodu skyrė tik stalas.

      Šeichas nesusivokė, kada spėjo atsistoti, jo galvoje sukosi vienintelė mintis.

      O kad ji nebūtų Hešamo Lynė!

      Nuo šios minties šeichas sustingo.

      B’Ellahi, ką jis sau galvoja? Juk turėtų norėti, kad ji būtų toji moteris – tada paieškoms ateitų galas.

      Nesvarbu, kad jos gilios, rytmečio dangaus spalvos akys gniaužė jam kvapą, o geltonas šilkas, dengęs jos krūtinę, žadino Farydui norą palytėti. Nesvarbu, kad jos putlių lūpų virpėjimas mažino ryžtą, o dailios kūno linijos viliojo į aistros žabangas. Jei ji pasirodys esanti jaunėlio moteris…

      Darsyk nudiegė tos pačios mintys.

      Farydas troško, kad ji būtų bet kas, tik ne Lynė. Kad ir dar viena apsimetėlė.

      B’Ellahi, kodėl?

      Atsakymas kirbėjo viduje kartu su troškimu, kilusiu pažvelgus moteriai į akis, regis, spoksančias į niekur.

      Nes Hešamo Lynė jam būtų uždrausta. O jis norėjo šios moters. Farydas jos geidė…

      Geidė СКАЧАТЬ