Dama su vualiu. Sarah Mallory

Чтение книги онлайн.

      Jos dėmesį patraukė tolumoje suskambėjęs laikrodis. Ji delsė kiek tik drįso, tačiau persirengimo kambaryje negalėjo likti amžinai. Paėmusi žvakę, kitas užpūtė ir įėjo į šalia esantį miegamąjį. Tamsoje, pačiame kambario viduryje, dunksojo lova su baldakimu. Užuolaidos metė šešėlį ant neuždengto čiužinio. Dominika apsidairė aplinkui. Prie vienos sienos stovėjo didelė skalbinių spinta, šalia komoda lenktu priekiu, o po langu – žavus mažutis stalelis laiškams rašyti su visais būtinais reikmenimis. Ji apžiūrėjo spindinčią sidabrinę rašiklinę su krištoline rašaline, sidabrinių plunksnų dėžute ir laiškų peiliu dramblio kaulo kriaunomis.

      Mergina sustojo ir padėjo žvakidę. Paėmė peilį laiškams ir įsikišo į rankovę. Dramblio kaulas prigludo prie riešo odos, bet ji užsisegiojo rankogalį – nekreipė dėmesio, kad jis pasipūtęs. Dominika nuleido ranką. Peilis laiškams nekrustelėjo, siaura rankovė puikiai jį sulaikė. Patenkinta mergina paėmė žvakę ir nulipo laiptais žemyn.

      Gideonas jos laukė salone, ant stalo atkimštas stovėjo naujas butelis vyno. Atsilaisvinęs apykaklę jis sėdėjo atsilošęs krėsle prie stalo, užmetęs vieną koją ant kitos, bet Dominika pagalvojo, kad jis atrodo nepaprastai patrauklus: žvakių šviesa paryškino dailius jo veido bruožus. Jos akis patraukė jausmingas vyro lūpų linkis. Dominika sugavo save besvarstančią, koks būtų jų skonis. Mintis ją taip sukrėtė, kad ji net sustojo prie durų.

      Galbūt Gideonas pamanė, kad nuotaka įsižeidusi dėl tokio neapdairaus jo elgesio, nes pakilo ir atstūmė jai kėdę. Netardama nė žodžio ji atsisėdo, aiškiai juto jo rankas ant kėdės atlošo, aukštą figūrą, dunksančią už nugaros. Dominika giliai įkvėpė norėdama nusiraminti, bet šnerves užpildė aštrus muilo ir muskuso kvapas. Ją apėmė stiprus troškimas atsiremti į jo pirštus, pasukti galvą ir prispausti lūpas, pakviesti jį…

      Ne! Gerasis Dieve, iš kur tokios gašlios mintys? Mergina prikando lūpą, prisivertė sėdėti tiesiai.

      – Na… – Gideonas pripildė jos taurę ir ištiesė, – … ar paaiškinote situaciją poniai Čisvik?

      – Ne, – jis pažvelgė taip nustebęs, kad Dominika būtų nuraudusi, tačiau skruostai jau ir taip liepsnojo nuo nedorų jos pačios minčių. – Pamaniau, kad gal tai turėtumėte padaryti jūs.

      – Aš?

      – Taip, – ji pakėlė taurę ir atsispyrė pagundai perbraukti pirštais jo ranką. – Pamaniau, kad jei kalbėsiu aš, ji gali pagalvoti, kad jūs mane privertėte tekėti.

      – O iš tiesų tai jūs mane apgavote.

      – Neapgavau! – karštai atkirto Dominika. – Aš tokia pat auka kaip jūs. Na, beveik.

      Jis suspaudė lūpas.

      – Gal susitarkime dėl visos šios maišaties kaltinti Maksą, kaip manote? Jis puikiai žinojo, kad mergina, turinti prancūziško kraujo, – pati prasčiausia kandidatė į mano žmonas.

      – Žinoma, – Dominika prisiminė, kokia buvo jo reakcija, kai Maksas atskleidė jos kilmę. – Gal paaiškintumėte, kodėl?

      – Nes… – jis nutilo, nes pokalbį vėl pertraukė tarnas. – Taip, Čisvikai, kas dabar?

      – Vakarienė patiekta, pone, jei pageidautumėte.

      – Labai gerai, mes tuojau baigsime, – kai liokajus išėjo, jis vėl atsigręžė į Dominiką. – Šį klausimą aptarsime vėliau.

      Gideonas kalbėjo šiurkščiai, tačiau mergina pajuto, kad jam palengvėjo. Ji tylėdama atsistojo ir paėmė pasiūlytą ranką, jiedu koridoriumi nuėjo į valgomąjį. Per rankovę ji delnu juto vyro jėgą. Jis buvo įsitempęs, beveik galėjai apčiuopti jo pyktį. Jo mandagumas tebuvo kiautas, klastotė. Dominika pasijuto lyg einanti šalia laukinio žvėries – vienas klaidingas žodis, ir jis gali pulti.

      Čisvikas jiems patarnavo, perdavė žmonos atsiprašymą dėl negausių vaišių. Dominika tuojau užtikrino, kad visko užtenka. Iš tikrųjų, paragavus baltos sriubos, ėrienos sprandinės su ropėmis ir morkomis, truputėlį karpio ir makaronų pyrago, nebeliko vietos viščiuko frikasė nei pyragaičiams, nei po jų atneštam pudingui. Paaiškėjo, kad ponia Čisvik – gera virėja, o jos vyro parinktas vynas buvo tiesiog puikus. Dominika išgėrė kelias taures: tikėjosi apraminti nervus. Iki šiol nebuvo vakarieniavusi viena su jokiu vyru, todėl dabar labai aiškiai juto kitame stalo gale sėdintį nekalbų džentelmeną. Dominika suvirpėjo, pasigailėjo persirengimo kambaryje palikusi savo nėrinių skraistę. Ne, šalta nebuvo, bet… ji nervinosi.

      Pokalbis buvo nenatūralus, todėl mergina apsidžiaugė galėdama grįžti į saloną. Kiek sudvejojo, kai Gideonas nusekė jai iš paskos.

      – Neketinate išgerti portveino, pone?

      – Čisvikas patieks man brendžio salone. Nemėgstu gerti vienas.

      – Prisipažįstu, maniau, kad tai senas paprotys. Mano pusbrolis abatijoje jo griežtai laikosi, bet retai būna ten be kompanijos.

      Gideono lydima tamsiais, aidinčiais koridoriais Dominika plepėjo bet ką ir negalėjo sustoti. Suprato, kad nervinasi, bet buvo dar kažkas – slaptas džiaugsmas, kad gali pabūti su juo viena. Apie tokią situaciją ji galvojo – svajojo – ištisas savaites, tačiau svajonėse su Dominika jis buvo savo noru, o ne būtinybės verčiamas. Ji vis čiauškėjo jiems atsisėdus salone. Čisvikas pastatė nedidelį saldumynų indelį Dominikai prie alkūnės ir ant bufeto padėjo padėklą su grafinais bei taurėmis.

      – Ar galiu po valandos atsiųsti arbatos, ponia?

      – Ne, tegul ponia Čisvik ją atneša dabar, – už ją atsakė Gideonas. Kai liko vieni, jis pridūrė: – Kai ji ateis, galėsite išsakyti pageidavimą, kad būtų paklota dar viena lova.

      – O kodėl jums…

      Jis papurtė galvą.

      – Vadovauti tarnams – moters darbas, ponia. Tai jūs turite įsakinėti personalui.

      Jis atsistojo ir įsipylė brendžio, o Dominika liūdnai žiūrėjo į židinį. Kad ir kaip nemalonu, ji turi tai padaryti. Alternatyva tokia baisi, kad net svarstyti nesinori.

      Gideonas tebestovėjo prie bufeto, kai po keleto minučių įskubėjo ponia Čisvik.

      – Arbata, ponia, kaip pageidavote. Ko gero, po kelionės labai pavargote, ponia, ir nenorėsite ilgiau vakaroti.

      – Tiesą sakant, ponia Čisvik, aš…

      – Mes su Alisa tuojau lipsime į viršų pakloti jums lovos. Leidau sau pašildyti ją keliomis karštomis plytomis, nes ji kurį laiką buvo nenaudojama, bet nemanau, kad norėsite, kad aš arba ponas Čisvikas jas dabar išimtume, ar ne? – ūkvedė suokalbiškai šyptelėjo, ir Dominikos veidas suliepsnojo, o ponia Čisvik nusišiepė dar plačiau. – Būkite palaiminta, brangioji, nėra ko taip raudonuoti. Juk jūs čia leidžiate medaus mėnesį, dėl Dievo meilės! Miegamasis jums bus paruoštas akies mirksniu. Čisvikas paliks jums koridoriuje žvakides ir palinkėsime labos nakties, daugiau jūsų netrukdysime. Ir rytą nesipainiosime, kol mums nepaskambinsite. Abejoju, ar norėsite СКАЧАТЬ