Dama su vualiu. Sarah Mallory

Чтение книги онлайн.

      Jei kas nors būtų pasakęs, kad ji praras širdį dėl vyro, kuris net nežino apie jos egzistavimą, mergina būtų prisiekusi, kad tai neįmanoma. Vis dėlto ištisas savaites stebėdama Gideoną ir jo klausydamasi ji ėmė tikėti, kad po nerūpestinga jauno dabitos išore slypi šis tas daugiau. Ji pastebėjo kartkartėmis susimąstančias akis, kai Gideonas nežinodavo esąs stebimas, kartais veidą užtemdantį liūdesį.

      Persirengusi tarnaite ji ne visada išvengdavo kitų Makso svečių geidulingų žvilgsnių ir kibių rankų, bet Gideonas į ją nežvilgčiojo, o jei ir pastebėdavo, tai tik nuoširdžiai ir geranoriškai, ištardavo ačiū Dominikai atnešus gėrimo ar tyliai papriekaištaudavo, kai kuris nors jo draugų imdavo jai įkyrėti.

      Tikras džentelmenas, nors šiandien jo balse Dominika girdėjo tik pyktį, o jo akys spindėjo lyg plieninės. Gideonas ją niekino, nes suprato, kokį vaidmenį ji suvaidino visoje komedijoje – mergina negalėjo jo kaltinti. Suprato, kaip pati jaustųsi, jei kas nors tokį pokštą iškrėstų jai, tad kaip gali įsižeisti, kai jaunikis žiūri į ją su tokia panieka? Jai darėsi bloga, tačiau pasiskundus geriau nepasidarys. Su Maksu sudarė sandėrį, o jei jis laikysis duoto žodžio, ši apgavystė nebus be reikalo.

      Dominika paragavo vos trupinėlį vestuvių pusryčiams patiekto maisto ir dar mažiau vyno. Gideonas elgėsi laisvai, šypsojosi ir juokavo su kompanija, buvo tobulas jaunikis. Bet kai kažkas pasakė tostą ir Gideonas atsigręžė pasveikinti nuotakos, ji pamatė, kad jo akys šaltos kaip ledas ir negailestingos. Dominikai iš baimės pašiurpo nugara.

      Vaišės pagaliau baigėsi, bet ne merginos kančios. Žmonės kilo nuo stalo, rinkosi į nedideles grupeles. Gideonas peiliu pabeldė į taurę ir draugija nutilo.

      – Karstairai, negaliu apsakyti, koks esu jums dėkingas, kad leidote naudotis Elmvudo medžioklės nameliu, – jis atsistojo ir padėjo ranką ant Dominikos kėdės atlošo. – Dabar, žmonele, laikas tau persirengti kelioniniais drabužiais, mes jau važiuosime.

      Ji dar kartą sunerimusi pažvelgė į Maksą, kuris vos pastebimai gūžtelėjo. Dominika tylėdama atsistojo, tačiau eidama pro pusbrolį stabtelėjo. Jis juk tikrai dabar įsikiš.

      Tyliai jam tarė:

      – Pokštas iškrėstas. Aš savo vaidmenį atlikau, maldauju, užbaikite tai.

      Dominikos nuostabai Maksas tik pakėlė jos ranką prie lūpų.

      – Leiskite man pirmam jus pasveikinti, ponia Alburi.

      Ji sugriebė pusbrolio ranką, buvo supykusi ir išsigandusi jo pašaipios šypsenos.

      – O kaip mano motina? Tu pažadėjai.

      Tamsūs jo antakiai kiek pakilo.

      – Juk daviau žodį, ar ne? – jis pasilenkė arčiau ir sukuždėjo: – Skubėk, mieloji, neversk savo vyro laukti.

      Ji papūtė lūpas, ketino atsikirsti, bet priėjo Gideonas, todėl ji iškūrė iš kambario.

      Dominika užlipo į viršų, į savo kambarį, širsdama ne vien ant Makso. Pati įsivėlė į šią apgavystę ir nelabai gali skųstis, kad viskas klostosi ne taip, kaip ji tikėjosi. Klausantis grafo aiškinimo viskas atrodė paprasta: jie iškrės pokštą, viskam paaiškėjus bus iškviesti teisininkai, netikra santuoka anuliuota, ir viskas atsistos į savo vietas. Tačiau Gideonas nežaidė pagal grafo taisykles. Jis farsą norėjo pratęsti ilgiau, išgelbėti savo reputaciją, atsimokėti Maksui ir nubausti ją už dalyvavimą apgaulėje. Ji pažvelgė į veidrodį, nuotaika dar labiau sugedo. Nesuvokiama, kad Gideonas Alburis norėtų jos už žmoną, bet šiuo metu Dominika galėjo tik rengtis į kelionę.

      Vienintelė suknelė, kurią turėjo – alyvuogių spalvos pasivaikščiojimų suknelė; ja vilkėdama Dominika čia atvažiavo. Nenauja, bet spalva jai tiko, o gerai sukirpta ir su auksine sagtimi ji visai tiko grafo pusseserei. Siuvinėti nėriniai pridengs gilią iškirptę ir sulaikys šaltą kovo vėją. Ji ištiesė pečius. Jei Gideonas Alburis nori tęsti šią pramogą, tegul taip ir bus.

      Dominikos siaubui, jungtuvių dalyviai buvo susirinkę salėje ir jos laukė. Visi, matyt, buvo nusiteikę apsimetinėti, kad tai normali atsisveikinimo ceremonija. Maksas palypėjo keletą paskutinių laiptelių, padavė jai ranką tarsi ketintų ją vėl atiduoti jaunikiui.

      – Pasirūpinau, kad kambarinės sukrautų tau lagaminą, – sukuždėjo jis. – Negaliu leisti, kad išeitum plika kaip tilvikas.

      Pusbrolis Dominiką palydėjo prie Gideono, kuris stovėjo tiesus ir nepermaldaujamas. Ji tik kartelį žvilgtelėjo jam į veidą: gali būti, kad jis iškaltas iš akmens – toks šaltas ir bejausmis atrodė.

      Numaldžiusi virpulį nuotaka nuleido akis į puikiai pasiūtą Gideono paltą. Gali būti, jog užsisakė jį specialiai vedyboms, kad padarytų įspūdį nuotakai. Dar labiau susigėdo, kad sutiko dalyvauti žiauriame Makso pokšte.

      Sveikinimai palydėjo juos iki laukiančios kelioninės karietos. Dominikos lagaminas jau buvo užkeltas ant stogo. Ji pajuto, kaip karietai pajudėjus kažkas švelniai palietė petį.

      – Na, madam, negi nenusišypsosite svečiams?

      Ji nusikratė jo ranką.

      – Ar dar ilgai žadate tęsti šitą pokštą, pone?

      – Pokštą? – jo balsas buvo ledinis. – Nesuprantu, apie ką kalbate, madam. Pokštauja tik Martlšamas.

      – O jūs keršijate. Jis tikrai buvo sukrėstas, kai pranešėte, kad santuoka nebus nutraukta.

      – Jo reakcija buvo žaviai juokinga.

      – Jau pasilinksminote, pone, – ramiai atsakė Dominika. – Dabar prašyčiau užbaigti šį nuotykį.

      – Ak, joks tai nuotykis, madam. Aš kalbu visiškai rimtai.

      Dominika į jį žiūrėjo, ir ledinė baimės ranka sugniaužė širdį pamačius nepermaldaujamą vyro žvilgsnį.

      – Bet… bet juk jūs neketinote manęs vesti. Negalite norėti tokios nuotakos.

      – O kodėl ne? Kaip jau sakiau Maksui, vesti vis tiek reikėjo, o jūs esate tokia pat tinkama, kaip bet kuri kita.

      Nužiūrėjo ją lyg nurengdamas akimis. Dominika pajuto, kaip išraudo visu kūnu. Tik dabar suprato visiškai priklausanti nuo šio vyro valios. Sukaupusi visą pasipiktinimą ji riktelėjo:

      – Tai nežmoniška.

      – Gal ir nežmoniška, madam, bet prieš sutikdama dalyvauti Makso planuose turėjote apgalvoti visas pasekmes. Jūs už manęs ištekėjote, gerai tai ar blogai. Kelio atgal nėra.

      Sutrikdytas persigandusios savo kompanionės žvilgsnio, Gideonas užsimerkė ir apsimetė miegąs. Jis tebepyko dėl tokios keistos santuokos, tačiau savo nuotaką užjautė. Pažinodamas Maksą, įtarė, kad mergiūkštė buvo priversta taip pasielgti. Tačiau ji galėjo prisipažinti bažnyčioje, jei tikrai buvo nusiteikusi prieš pusbrolio sumanymą. Ne, Gideonas ją dar truputį pakankins.

      Jis СКАЧАТЬ